Tai, kas kyla iš kasdienybės

Bijau išjungti muziką, nes ji riša mane su mintimis, kurios vis kyla ir kyla, ir kurias vis, priklausomai nuo jų kilimo laiko, seniai ir neseniai jau noriu užrašyti. Bijau išjungti, nes jos išsisklaidys, paliks mane ant ledo, bet išjungiu. Game over. Mintys lieka. Matyt, to iš tiesų ir bijojau. Ne, ne, po paskutinių savo gyvenimo pragarų tokių menkniekių nėra ko bijoti!

Had I seen the plot twists coming?
Would I have checked out the book?
And even if I was dead
You would never be off the fucking hook

Žinot, kaip būna, kai su kažkuo draugauji, labai labai tą asmenį esi įsimylėjęs/myli, o jis išeina, ir tu lieki vienas, bet tave vis persekioja jo atvaizdas, žodžiai, vardas - visa tai įsikūnija atsitiktiniuose daiktuose, praeiviuose, knygose, dainose, visur. Tai va, pastaruoju metu būtent toks reiškinys ir apsigyveno mano pasaulėlyje, tik jo epicentras - ne žmogus, o SAIKAS. Kai supratau, kad vienu vieninteliu gyvenimo atveju man velniškai trūksta saiko (hehe, kaip kokio žmogaus), tuomet man jis ir pradėjo visur fiksuotis. Galbūt net ne visai sąmoningai. Bet, na, daug kas ir daug kur man tatai primena, ir tai dar viena gyvenimo ypatybė, kuri yra nuostabi, mat padeda tobulėti! Vis stebiuosi gyvenimu, ir vis neatsistebiu. Nuostabu, nuostabu. Genialu. Yra ten, kažkur, tas dievas, ar nėra jo, bet kuriuo atveju - genialu.

If that wasn't love then what the fuck was I thinking?

Siaučia daug minčių ir jos ne tik kad siaučia, bet dar ir maišosi. Meilė, nemeilė, džiugesys, baimė, pasididžiavimas, jūra, jūra, jūra, šaltis, raudona nosis, bučiniai, išpažintys, drąsa, laimė, laimė, laimė, meilė... Siaučia. Įsipaišo, kur (ne)turėtų. Nesipaišo niekur. Niekas. Niekada. Raudonos, daug daug raudonai dažytos moterų lūpos - jų apsauga. Vyrai nelenda kaip kokie kraugeriai bučiuotis. Bijo, bjaurybės. Ne, ne, visai ne bjaurybės, ne tai turėjau omeny. Visi mes bjaurybės. Bet vis tiek gerai skamba. Kaip kapitalistinė kiaulė.

Kapitalistinėms kiaulėms patinka mėšlas.

Žygiuoju link laukto susitikimo taško, nors iš tiesų nėra jokio taško, bet man dažnai patinka išsigalvoti įvairius taškus ir vietas, kuriose turi įvykti tas ir anas, tiksliai, be jokių ginčų, tai va, žingsniuoju link tos vietos, nors tuo metu, techniškai, kiek į šoną, o prieky manęs eina du maži, mieli berniukai ir vienas iš jų plačiai išsižiojęs liežuviu gaudo snaiges. Šypteliu.

Važiuoju ir galvoju, kad jau laikas, jau turėtų paskambinti, arba kad bent jau turėtų būti netoli, jau beveik atvažiavęs, ir kažkaip šmėsteli mintis, kad galbūt neskambins, gal tiesiog ateis, o aš jau pavėlavau. Žvilgteliu pro langą - ir, tikrai! Ach, kaip tyčia atsisėdau čia, toje vietoje, iš kurios žvilgsnis lekia į priešingą važiavimui pusę, būtent prie to lango, o ir pažiūrėjau būtent tuo metu, kai jis būtent toje vietoje tvirtai mindė džiuginančiai baltą šalčio kūrinį. Sutapimai! Daug sutapimų. Šokt strykt iš troleibuso - pavysiu!

Einu per perėją, eina ir moteriškė su manimi. Žvilgteliu į savo skylėtas pirštines ir ištiesiu vieną ranką, siūlydama padėti. Ji įdėmiai, stovėdama viduryje pirmos perėjos ruožo, pasižiūri į mane, tada į mano pirštines, bet ranką vis tik paima. Pereinam, man kažkaip gera, ji padėkoja, galvoju, kad gal dar toliau reikėtų palydėti, juk čia visur plikledis, o jai keliauti sunku, bet ji lyg manęs neišgirsta, o aš, apsidairiusi, jo nebematau. Ne, juk negalėjom prasilenkti, juk neįlipo į aną, nuvažiuojantį troleibusą. Neįlipo. Kas ieško, tas randa. Tik nebūtinai tai, ko ieškojo. Deja, turbūt nelaimei, bet man pasisekė. Svarbu išlaikyti saiką.

(šita dalis aktuali tik man)

O po daug daug laiko važiuoju atgal. Priešais mane sėdi du labai ištįsusiais, matyt, nusiminusiais, kaip įprastai tokiais atvejais atrodo, veidais žmogeliai. Trys kėdės: prie stiklo moteriškė, prie sienos vyriškis, per vidurį maišai maišeliai. Sūnus, tikrai sūnus. Jie kurį laiką nesikalba, bet paskui, įsidėjusi ausinukus, regiu juos gestikuliuojant ir kažką liūdnai aptarinėjant. Vaikinukas pabučiuoja mamą į kaktą. Nusivylę, bet rūpinasi. Priežasčių nežinau ir žinoti nenoriu, vėl pasidaro kaip tai gera.

Oh when I look at you
I'm probably the same way too
I got a feeling that it's coming soon
Could this be the end


Vaizdelis iš filmo - stotelė, šalta, du jauni žmonės vienas šalia kito, stovi ant žolės/sniego, o ne prie kitų žmonių. Jis rūko. Pakelia ranką, įtraukia dūmą, galantiškai puslankiu nuleidžia ranką iki liemens, o tuo pat metu mergina ten ištiesia savo pirštinėtą rankelę ir cigaretė atsiduria tarp jos pirštų. Ji įtraukia. Vaikinas pučia dūmus. Aš nuvažiuoju. Gražus vaizdelis. Savotiškas. Ir rūkymas gali būti gražus. Svarbu išlaikyti saiką.

It seems so obvious to you
You're feeling what I am feeling too
The final chapter in the contract expires soon
We've come to the end

- Žinot, mokiniai, pastebėjau, kad kai su tauta elgiesi gražiai, tauta ilgainiui to pradeda nebepastebėti, - pradėjo pirmas pamokas po poilsio istorikas, o mes, pastebėję jo prastą nuotaiką (tarp mūsų mokytojų nuotaikos pasireiškia itin stipriai ir daro daug įtakos jų bei mūsų darbui, tad tai vienas iš labai svarbių rodiklių, kurie nulemia dienos gerumą), suklusom. Ne visi. Todėl jis tęsė: "Tai būtent lietuviams būdingas bruožas. Mūsų visuomenėje dažnai pritrūksta s a i k o". Na štai, ir vėl apie saiką! O, kad jis žinotų, kaip aš būtent tą rytą kovojau savo galvoje gvildendama šią temą ir problemą bei jos sprendimo būdus... Sėdėjau ten, savoje vietoje, kuprinė buvo prikimšta nereikalingų dalykų - tai bylojo apie savaitgalį ir, vėlgi, lietė s a i k o temą - ir jaučiau kažkur maloniai dilgčiojant, kad viskas visada yra susiję. Visada. Be išimčių.

How could I know that you would take my breath away? And
How could I know one kiss would change everything?

Negalėjau žinoti. O išėjo taip, kaip išėjo. Visada būna taip, kaip turi būti.

"Melas - mielas dalykas, nes jis veda į tiesą",
Šrinė

Komentarai

  1. Aušrine, tai buvo labai taiklu ir gražu. tos mintys, vaizdiniai, kuriuos pastebiu kasdien mieste, mano apmąstymai, tas nerimas, kad jis jau išėjo, kad mes jau prasilenkėm ir nebepasimatysim ir ta saiko stoka - skaitant šį įrašą man visa tai jautėsi taip artima. nuostabu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vau, Berta, ačiū tau - ačiū, kad pasidalini potyriais, man tai labai svarbu. O jei dar pajauti artumą... O dievybės, kas gali būti geriau?!

      Panaikinti

Rašyti komentarą