2016 m. sausio 26 d., antradienis

O aš jums sakau: "Indulgencijos nepirksiu!"

Aš tokia pasipūtusi. Garbėtroška. Mėgstu girtis. Siaubas, aš iš tiesų mėgstu girtis. Mėgstu sakyti "AŠ", "aš pati", "aš moku", "man". Man patinka, velniškai patinka būti aukščiau už kitus. Bene visada konkuruoju, siekiu lyderiauti, noriu geresnio tik sau, na, ne ta prasme, kad geresnio kąsnelio, ne, šiaip kokius nors dalykus, jei reikia rinktis tarp geresnio ir blogesnio, pirmąjį visuomet atiduodu kitiems, bet kas liečia žinių, žinojimo, protingumo ar viršenybės klausimą... Uch. Pirmuose lygmenyse gal ir būtų galima pavadinti mane doru žmogumi, bet kylant aukščiau... Tai siaubinga, bet aš vis dar neišmokau būti geranoriška no matter what. Keista, bet mane erzina, kai gerai pažįstami žmonės, tikri draugai bando tobulėti, stengiasi, kažko mokosi, o aš to irgi dar nemoku, bet šiuo metu ir negaliu to paties mokytis, nes mokausi kažko kito ir šiaip, kaip visada, turiu per daug veiklos, tad mane jų tobulėjimas siutina, nes jie gi bus šitoje srityje kietesni už mane. "Užtuot siekę geriau pažinti kitą žmogų, mes stengiamės pirmiausia save išaukštinti." Aš retkarčiais ir pavydžiu. O gal ir dažnai. Nežinau. Nebežinau. Būnu nekantri, kai kažko nežinau, nemoku, arba kai koks nors kitas asmuo į mane kreipiasi, rodos, kvailu klausimu, bet jis to nesupranta ir tikisi, kad aš jam paaiškinsiu, o aš, na, aš neturiu laiko, netrukdykit man tobulėti! Bet vis tik baisiausia, kad man patinka girtis, būti išaukštintai, pastebėtai, pagirtai. Man patinka, kai manimi gėrisi. O juk tai visiškai priešinga mano tikriesiams idealams... Kita vertus, niekas manęs nepastebės, jei ramiai tupėsiu po šluota su visais savo privalumais, kad ir kokie taurūs bei vertingi jie bebūtų; niekas manęs n e p a s t e b ė s. Tai irgi savotiškai siaubinga. O gal ne tame esmė? Tegu nepastebi, bet būsiu toks žmogus, koks norėčiau ir turėčiau būti. O ką mano aplinkiniai juk... nesvarbu? Ar svarbu? Ak, na, bet man patinka girtis. Ir guostis, ir papriekaištauti retkarčiais. Net ir apkalbinėti tenka! Ką ten tenka - net pati nepajuntu, bet tuoj pat, kai tik pastebiu ir nutylu, susiraukiu, papeikiu save ir, sukaupusi visas jėgas, nebetęsiu pradėto darbo ir iki kito karto stengiuosi save laiku pastebėti, pagauti dar nepradėjus vykdyti nusikaltimo. Taip, visi šie mano darbai darbeliai - nusikaltimai! Man nepatinka, velniškai nepatinka, kad vis dar viso šito mėšlo iš savęs neišmečiau! Vis dar supykstu, vis dar kažkas erzina, vis dar pavydžiu, vis dar laukiu momento, kada galėsiu pasigriti kažkuo, kas neseniai pasisekė, vis dar esu nepakanti ir ne visada maloni, vis dar nesu tas žmogus, kokiu siekiu būti. Ak, bet tai juk nuostabu - vis dar turiu galimybę to siekti. Kąžin, gyvenimo užteks? O jeigu neužteks - taip gal netgi geriau?

Mirtinai reikia išsioperuoti pasipūtimą (ar jo likučius - gal jį patį jau beveik ir uždusinau?), nes jei ne jis, tada pati save vieną kart užgraušiu mintimis apie savo pasipūtimą.

"Sapną gali papasakoti tik prabudęs, o ydas pripažinti tik sveikstąs žmogus",
Šrinė

1 komentaras:

  1. Aušrine, labai labai nuoširdu ir tikra! Ir patikėk, nesi tokia viena... :) visi visados trokšta to, ko neturi, bet kai kalba eina apie žinių troškimą, manau, tai tikrai ne nuodėmė :)
    O šiaip ar taip, ar įdomu visose srityse būti geriausiai?.. (čia toks retoriškas klausimas..)
    Anyway, be galo mėgstu Tavo šiuos paprastai nepaprastus (ar nepaprastai paprastus? *susipainiojusi*)įrašus:) išlik ir toliau tokia žavinga!

    AtsakytiPanaikinti