2016 m. sausio 4 d., pirmadienis

Ne tik vandeniliniai ryšiai gali pasigirti savo stiprumu

Kaip tyčia, vos į neaprėpiamą skaičių pasaulį lyg jau užaugusį vaiką išleidusi vakarykštį įrašą, tuojau atradau filmuką, kuris tik patvirtino tai, ką buvau užrašiusi. Tiesa, anuomet rašydama tuos žodžius ir pati nusistebėjau - juk gamta yra kažkas didingesnio, tauresnio, geresnio nei niekingasai žmogus, bet, na, juk net ir pati bereikšmiškiausia utėlė kokio nors menko žmogelio galvoje yra gamtos dalis, tad kodėl man turėtų būti keista susitapatinti su gamta ar tuo labiau pripažinti tarpusavio ryšį? Neturėtų. O kalbant apie ryšius...

Ne kartą per savo trumpą gyvenimėlį esu patyrusi nuostabių žmogiškų bendrumo akimirkų, ne kartą, ir ypač su nepažįstamais žmonėmis, esu pajautusi kažkokį nepaaiškinamai stiprų ryšį, sąjungą, lyg tarp manęs ir kito asmens būtų nusitęsusio nematomos, bet neįveikiamai stiprios gijos. Nors ką aš čia apie žmogiškumą! Nebūtinai. Ne tik tarp savęs ir kitų žmonių, bet ir tarp gamtos, gyvūnų, gamtinių reiškinių bei kitų kiekvieną dieną mus neatskiriamai supančių dalykų. Ir vis tik pastarieji ryšiai gerokai skiriasi nuo pirmųjų. Bendrumas, jaučiamas galvojant, matant, klausant, bendraujant ar kitaip interaktyvuojant su kitu žmogumi yra... ypatingas. Panašiai kaip kitos gyvūnų rūšys intuityviai sugeba nujausti apie savo gentainių būklę bei juos suprasti (pavyzdžiui, gandrai, kurie, atėjus laikui, visi vienu metu išskrenda geresnių gyvenimo sąlygų ieškoti; jie juk nesusitaria, nesusiskambina telefonais ar neapsikeičia laiškais, bet visi jaučia, visi susirenka ir keliauja drauge), taip ir žmonės turi tą pačią savybę, tačiau ji yra gerokai prislopinta. Dėkokime civilizacijai! Ne, žmonijos vystymosi aš, gink die, nešmeižiu, bet tai juk aiški priežastis - visi esam atskiri, individualūs ir daugumą veiklų mėgstam atlikti vieni. Štai tau ir neretai tarp aplinkinių minimas "atšalimas"!

Bet kuriuo atveju, ar tai yra problema, ar ne, ryšį vieni tarp kitų vienaip ar kitaip vis tiek jaučiam - vargu ar žmogui, savo tėvų vaikui, senelių anūkui, draugų draugui, būtų įmanoma to nejausti. Tik vieni žmonės mus traukia labiau nei kiti, vienus pažįstam, nors esam nepažįstami, juos perprantam iš karto, vos pamačius, o su kitais - priešingai. Ir tai dar vienas iš daugelio šio pasaulio dalykų, kuris yra stebėtinai malonus! Na, įsivaizduokim, kad esam vienui vieni, užmiršti, prislėgti, melancholiški, pėdinam kokio nors pilko miestelio pilka gatve, ir netikėtai priešaky išvystam žmogų. Žmogų, kuris dėl kažkokių priežasčių nuo pat pirmo žvilgsnio patraukia, sudomina ir mūsų dėmesio nebepaleidžia. O po to, žiū, kažkokiu būdu pastebi su juo besikalbąs, ir vien iš pirmų žodžių tu jį supranti. Pajunti, kad jis yra visai toks, kaip ir tu pats, kad jis draugas, sielos draugas, ne kitaip. Ir, ak, kokia palaima tuomet apima krūtinę, o po to ir visą kūną! Juk tai nuostabu, nuostabu, nuostabu! "O tas žmogus,- galvoji,- juk jis irgi mane supranta."

Tikiu, kad ir tau, skaitytojau, taip yra bent karta gyvenime nutikę. O kai apie tai galvoju aš, mano minčių niekaip neapleidžia vienas žmogus... Tiesa, ne vienas. Du. Jų yra ir daugiau, bet tai arba artimieji, arba dar ne taip gerai pažįstami, o šie - atsitiktinių gyvenimo aplinkybių su manimi suvesti ir pažinti; jie mano sielos draugai. Tai vaikinas ir mergina. Iš pažiūros netgi kiek panašūs. Panašūs, nes mes visi trys tarpusavyje esam ganėtinai vienodi - nagi giminingos sielos, ko ir benorėti! Ir jie abu man yra ypatingi. Su jais esu sukūrusi atskirus pasaulius, užkaborius, labirintus, naujas dimensijas, mes turim savus simbolius ir net atrodo, kad mūsų protai veikia vienodai.. Dauguma atvejų. Aš su juo, arba aš su ja - ir tuo, ir anuo atveju būdami kartu jaučiamės kaip visuma, viena siela - kartu esam saugūs ir tik mes galim vieni kitus suprasti; mažai yra tokių protu panašių žmonių, kurie suprastų viską taip, kaip suprantam mes, ir tai parodytų kad ir tokiais įprastais būdais kaip problemų sprendimas ar bajerių gaudymas. Su jais būti ir gyventi yra nesibaigiantis malonumas. Ginčytis - dar smagiau. Taip kartu tobulėjam ir augam. Galbūt net, jei tik sujungtume savo protus, galėtume padaryti kažką labai didingo, kažką naudingo šiam pasauliui bei žmonijai, kažką, ko vienas žmogus jokių būdų nepadarytų, nors esame įpratę genijų ir laikyti genijumi, kokie čia dar jungtiniai protai? Ach... Nepaisant visko, tokie ryšiai yra visiška fantastika, ateities reiškinys. Kada nors...

O kol kas gėrėsiuosi tuo ir puoselėsiu - neretai užtenka vien prisiminti tą žmogų bei keletą su juo susijusių potyrių, ir tuojau apima neapsakomai malonus jausmas. Turėčiau gyventi su tokiais žmonėmis. Tarp tokių žmonių. Kiekvienas turėtume. Deja, bent jau mano atveju, su anais dviem žmogeliukais matausi toli gražu ne kiekvieną dieną, net ne visada ir savaitę, bet būdama su jais nuveikiu ir išmokstu žymiai daugiau, nei per visą nesimatymo laikotarpį su kitais individais. Iš tam tikrų pusių. Na, nebent kalbėsiu apie save, bet aš ir taip jaučiuosi per daug egoistiška, tad savo ego paliksiu nuošaly bent šįkart, sužavėta taurių bendrumo jausmų.

Anyway, we live together, we die alone.

Šrinė


4 komentarai:

  1. Oi, mieloji! Kaip seniai buvau užėjusi pas Tave ir kaip gailiuosi, jog nerandu laiko užsukti dažniau ir paskaitinėti nuostabių Tavo įrašų! Ačiū Tau, Tavo dėka vėl prisiminiau šitą mielą, jaukų malonumą ir šitą super tinklaraštį. ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Akviliukai, kad aš pati čia seniai berašliavojau! Va, tik pastaruoju metu vėl pabudo kažkoks ypatingas klaviatūros tarškinimo troškimas, tai ir rašau - o ką darysi? Ačiūūū tau labai, mieloji, už tokius šiltus žodžius!!♥

      Panaikinti
  2. Beskaitydama ėmiau suprasti, kad mintyse šis tekstas man įgauna teatro scenoje dramatiškai apšviesto aktoriaus dedantį svarbiausią spektaklio monologą vaizdas. Ir likusį tekstą tas aktorius man taip ir iškalbėjo jį. Su ta teatrališka įtaiga, rankų mostais, atsidūsimais ir pažvelgimais į atskirus žiūrovus, prisimerkus nuo to dramatiško apšvietimo.

    Stipru.

    Be to, be galo smagu rasti dar vieną David'o Bowie gerbėją ir jo talento išpažintoją dar iki jo mirties. Mane tai kas kart labai sujaudina. Nes šiuo laikotarpiu labai sunku besusigaudyti kas nuoširdus, o kas seka paskui minią.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vau, tu mane stebini. Dėkoju už tokius žodžius! Ko gero, vienas iš labiausiai savimeilę keliančių komentarų per pastarajį laikotarpį - išlepsiu, negerai.

      O apie madas ir minias... Ech. Žmonės labai juokingi, ir visai nesvarbu, ar į juos žiūrėtum įdėmiai, ar aplaidžiai. Juokingi padarai.

      Panaikinti