2015 m. lapkričio 17 d., antradienis

Nesinorėjo man šiandien raudo(nuo)ti

O, kiek daug blizgančių balų!
Jos žybsi tarsi akys, tos, mane įkvepiančios, o aš tik per jas ir per jas... Taškau, tėškiu, tėškiuosi. Į šalis, į kaimynus, į sieną. Ir į gyvenimą. Tiesiai po kojom. Nes dangus - per aukštai, o mintys - sunkios. Vis sunkyn ir sunkyn... Žemyn.
Tempia mane kryžninkai kartu su savo vėliavom pirmyn, o dailės istorijos mokytojas tik mini ir mini visokius persitempusius nuo darbų gausos menininkus. Ech, čiupsiu tą filosofijos vadovėlį ir šoksiu kartu su juo pro balkoną. Ketvirtas aukštas - 50/50.
Draugai man kalba apie gėlytes, paukščiukus ar bent jau lietų ir Kalėdas, dar priduria širšes, kai žvilgteli į mano sunerimusį, koks jis turėtų būti atsižvelgiant į vidines būsenas, bet turbūt ganėtinai nejaukiai papiktėjusį veidelį, kad jau tas pūkuotas sparnuotes prisimena. Ir ką aš galiu jiems pasakyti? Įsikibusi į parankes vaizduojuosi įsikibusi į gyvenimą.
Bet gyvenimo taisyklės kiek kitokios.
Atversti ar užversti savo kortas?
Nelygu.
Ne, aš nieko nežinau, nieko nemačiau, nieko negirdėjau.

Kur dingo paukščiukai?

Šrinė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą