2013 m. rugpjūčio 21 d., trečiadienis

Paukščiai. Parkas.

 Vėl sveikinuosi su visais, kuriems įdomu.
Mąsčiau apie tai, kiek žmonių rašo blog'us. Ir kiek jų lieka nepastebėti. Kiek nuostabių minčių galima rasti internetiniuose dienoraščiuose. Ir kodėl blog'inimas taip išpopuliarėjo? Kodėl tiek daug dalykų, kurie galėtų ir turėtų likti kažkuo ypatingu, išpopuliarėja ir tampa dar vienu banalumu? Dabar kas penktas žmogus tiki, jog turi rašytojo gyslelę ir skelbia tai internete. Nežinau kodėl aš taip kreipiu dėmesį, bet matyt, man tai svarbu. Svarbu, nes noriu, kad blog'o rašymas man išliktu ypatinga ceremonija. Kad vis dar įdėčiau į tai visą savo širdį. Ir kad skaityčiau tokius pat, pilnus darbo ir sugaišto laiko, blog'us. O ne eilinius dešimtmečių sapaliojimus apie šį bei tą. Yra tikrai gerų rašytojų, kurių blog'us dievinu. Yra. Bet kuo toliau, tuo daugiau nesąmonių.
Atvirai sakant, šiomis dienomis labai daug galvoju. Ir veikiu. Skaitau knygas, sportuoju, vėl rimčiau žiūriu į sveiką mitybą, domiuosi ir, na, pažįstat mane - užsiimu viskuo kitu. Jaučiuosi nuostabiai! Tik vienas dalykas neduoda ramybės. Bet verčiau tai įvardysiu kaip 'nepalankus mėnulis' ir toliau sau pozityviai galvosiu apie visą pasaulį ir gyvenimą. Dabar tiek daug minčių, dūzgiančių lyg bitės, kankina mane, kad net nežinau, kaip dėlioti sakinius. Ir raides. Niekaip nesugebu rašyti viena pasirinkta tema arba po truputį, nuosekliai pereiti prie kitos.
Iš tiesų net nežinau, ką noriu parašyti. Tiesiog privalau rašyti, nes kitaip pradedu įsivaizduoti, jog minčių netvarka išprovokuoja smegenis ir jos pradeda valgyti pačios save, vesdamos mane į beprotybę. Gerai, kad galvodama kažką veikiu, kaip antai siuvinėju. Taip taip! Atradau paveiksliuką, kurį turiu mažiausiai keturis metus. Ir jis buvo vos pradėtas. O aš taip noriu jį pabaigti, taip noriu išsiuvinėti savomis rankomis, kad jau beveik ir baigiau!:)
Aš taip įsijaučiu į darbą, kurį atlieku. Net jei tai ir nemėgstamas darbas. Atrodo, kad nenoriu jo daryti, kol nepradedu. O tada įsijaučiu, pasigaunu įkvėpimą ir padarau geriausiai, kaip tik moku. Keista, nes tik dabar atradau šią savo savybę.
~~~
Bet dar atviriau klabant, supratau, kad kiekvieną dieną man kyla idėjų, apie ką rašyti. Ir daugumos jų neišpildau. Pamenu, norėjau rašyti apie mankštą, sportą, sveiką mitybą. Reikės parašyti. Būtinai. O dabar prisiminiau vakar dieną. Kai ėjau į parką lesinti ančių ir balandžių. Su mama. Kai buvau pradinukė, mes dažnai eidavom ir specialiai tam nusipirkdavom batono..:) Jau daug metų kartu nelesinom paukščių. Todėl buvo labai smagu! Ir juokinga. Balandžiai laipiojo ant kojų ir ėmė batoną iš rankų, visai kaip seniau lipdavo ant mano riedučių. Taip gera. Ramu.

Nusiveskite savo mamas į parką,
Aušrinė

6 komentarai:

  1. Labai smagu lesinti paukščius! Mes turime tokią tradiciją, kad visuomet, kai nuvažiuojame į Palangą, parke turime palesinti antis ir gulbes. Iš ties būtų labai smagu, jei ir Rokiškyje būtų koks parkas su vandens telkiniu, bet deja taip nėra. Nors gal, jei būtų, tuomet tai pasidarytų labiau kasdieniška, nei linksma ir smagu..

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai va gi, kad taptų kasdieniška! Ir iš to nieko gero. O dabar tai suteikia daug džiaugsmo nuvykus į Palangą..:)

      Panaikinti
  2. Tik kelis kartus gyvenime lesinau aukščius. Ir tai, bandelėm arba traškučiais... :D O dėl rašymo - na, ne kas penktas žmogus mano, kad turi tą gyslelę. Juk tai yra gerai save išbandyti tam tikrose sferose, tad nematau tame nieko blogo :) P.S. Patinka man tavo blogas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėl rašymo - turėjau omeny, kad kas penktas kuria blog'us..:) Ir nesakau, kad blogai save išbandyti! Tai tiesiog mintys, kurios nejučia mane erzina vis labiau ir labiau. Bet tegu kiekvienas daro, ką nori ir kas jam atrodo geriausia!:)
      P.S. Malonu!:)

      Panaikinti
  3. Sveika, labai patiko tavo blogas ir įrašai :)
    _______________________________________________

    Laukiu tavęs http://tryhardorgohome.blogspot.com/ ;)

    AtsakytiPanaikinti