2016 m. gegužės 16 d., pirmadienis

Savijautos

Jaučiu, kaip viskas lekia, sukasi, maišosi. Teka. Ir pasroviui, ir priešais, krantu, oru, molekulėm, visata...
O kartais gera; taip iš tiesų, momentais, dienomis, savaitėmis, mėnesiais. Išjaustai, gerai gera.
Linkstu iki žemės, lovos, pagalvės, dienoraščio; sunku. Akys juodos, net čigoniškos, bet be gudrių kibirkštėlių - taip, tamsu, negera, vimdo, siaubas, siaubas, siaubas.. Apatija.
Džiaugsmas. Smalsus, atradimų džiaugsmas, pakili, iš tiesų vaikiška, bet kokia tai garbinga būsena - gi ne visiem taip pasiseka.
O dar, dar būna irzlu. Tiesiog. Kažko. Gal tikrai pasitaiko ne ta koja išlipti? Burbi ant savęs, ant viso pasaulio, erzina, erzina, erzina, pykdo, nors kažkam padedi ir nusišypsai, bet veidas įtemptas, visi raumenys įtempti, viskas, net oras - įtemptas. Temptas.. prie ko?
Ir ilgu. Kažko trūksta, kažko, gal ten aukštai? Už lango stiklo, debesų, troposferos, ozono, kažkur tenai?.. Sunku ir apsakyti, kaip savo paties galvoje šimtus kartu persiverčia smegenys vykstant įsivaizdavimo kelionei nuo savęs, savo molekulių ir atomų, iki kosmoso, galaktikų, neaprėpiamų tolybių, erdvių, kurios galbūt galiausiai vėl grįžta į... tuos pačius tavo atomus? Ilgu...
Spengia ausyse. Ir taip būna. Visi garsai įvertinami mažų mažiausiai triženkliais skaitmenimis su dB ženklu šalia. Ei, žmogau, nevilk tos kėdės, gal pakelk ją, ar ką? Gzzzrrrgžt.
Paskui vėl gera. Ramu taip. Viskas padaryta, gražu, žavu, baigta, super. Trumpai, netikėtai užklupusi harmonija. Kur ji vis pasislepia?!
O dar būna pilka. Taip.. tiesiog. Nieko nėra, niekas nevyksta, na, bent jau sau, savo pasaulyje. Atsikeli, kažką veiki, ką įprastai, kažkur eini, rodos, vėl mokslai, kažką murmi, kažkas tave kalbina, kažkas, kažkur, kažkaip... Niekaip.
Bet galų gale, puikiausia, kai būna MEILĖ. Iš esmės - viskas vienu metu. Kai net ir tos esmės esmėje nebėra. Pabundi, kažkur skrajoji... Protarpiais nusileidi, patikrini, kaip čia, Žemėje, visi laikosi, o po to vėl plasnoji. Per pasaulį, tolyn! Ratu.. Ir liūdna, ir ilgu, ir žavu, dar neretai silpna, bet greit susivoki nebeturįs kur dėt jėgų... Na, tiek čia ir teprikalbėsi. Keista, bet ištisas pasaulis, žmonija, rašytojai, poetai, muzikantai, dailininkai, net valdininkai, girtuokliai, benamiai, vargšai - ištisos asmenybės gaubiamos meilės, ir rask tu bent vieną be jos! Keista, kai toji persismelkia bene visur, keista tai ir pastebėti, nes, na, negi tu ne vienintelis toks beviltiškas romantikas šiame skruzdėlyne? Ne..


į čia mes mirę grįšime nes parkas
baltam mėnuliui sniegui ant šakų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes krantas
baltai žuvėdrai rūkui virš bangų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes vartai
neužsivers bus vakaras ramu
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes baltos
baltoj pūgoj jau tūkstantį žiemų
baltais klavišais bėga tavo rankos
neliesdamos juodų

į čia mes mirę grįšime nes kaltos
yra ir mūsų sielos šaltos
kaip tavo rankų muzika – dvasia
kuri kaip sniegas tirpsta bangose*


Eilėraštis, skirtas kažkokiai Nomedai. Ne, turbūt ne kažkokiai, o Nomedai!
O kas kurs eiles apie mane? Ir.. man?

Šrinė

*Aidas Marčėnas "Žiemos muzika Palangoje"

2 komentarai:

  1. perskaičiau. norisi šypsotis, juoktis, o tada kaži kodėl apsiverkti... Aušrine, jaučiuos -/jaučiu lygiai tą patį. tiesiog. kiekvienas žodis... beveik kaip mano, iš manęs.

    kažkodėl TAU galiu rašyti žodį "suprantu" visa visa giliausia jo prasme, nes aš tikrai SUPRANTU. Retai kada taip stipriai ką suprantu, kaip suprantu TAVE. Tiesiog. pritrūksta žodžių... viskam apsakyti.

    su kievienu įrašu. vis labiau. giliau. stebini... o kartu įtikini, nuramini. ne aš viena tokia messy viduj. :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sielos drauge, niekaip neatsistebiu mudviejų ryšiu - kad ir kas tai yra, teikia nežmoniškai daug jėgų, šilumos, gerumo! Perskaičius pasidaro taip šviesu, šviesu.. Ak, Evelina, Evelina..

      Panaikinti