Žavu? Kaip matematika

Užpilu arbatą dar kartą. Nežinau, gal mudvi jau kažkaip suartėjome. Priprasti lengva. Net prie tos pačios arbatos. Prie TŲ PAČIŲ, nekeistinų arbatžolių. Išsišoka įdomi problema - ilgainiui išsinaudoja visa, kas jose geriausia, tad nebelieka ramybės. Skonio. Artumo. Ar jo dar daugiau? Juk tuomet jau nebe aš ir arbata; tuomet jau aš = arbata.

Amor, ut lacrima, ab oculo oritur, in pectus cadit.*

Bijau keleto dalykų. Tokių, kuriuos, būna, žmonės įvardija gavę atitinkamą klausimą. Bet ne, aš nebijau jų. Pagalvoju geriau, įsigilinu, ištrinu viską, kas aplink ypatingąjį reiškinį - ne, aš nebijau. Kai baimė tampa centru, aš nieko ne(be)bijau. Be to, yra skirtumas tarp nebijoti ir nebebijoti. Bet apie tai niekada. Geriau paklauskit Remarko.

Drįsčiau išsikelti sau priekaištą, kad kai kurių dalykų nekenčiu, paprasčiausiai negaliu apkęsti. Dažniausiai tai galima pavadinti bandos reikalu, bet taip pat dažnai niekas manęs nesupranta, bet juk ir negali suprasti, jei banda? Bet, bet, bet. Man nepatinka Kalėdos. Nenturiu nieko prieš Rasas. Nekenčiu gimtadienių. Bet su įdėmiu susikaupimu keliuosi kiekvieną naujai užgimstantį rytą tiksliai tuo metu, kai Žemė apsisuka reikiamą kiekį valandų, minučių, sekundžių - na, laiko, neaprėpiamo laiko, kuris kažkodėl įspraustas į šešiasdešimtis ir dvidešimt ketvirtukus - iki kol vėl pradeda glamonėti juodžemį po kojomis, kuriuo maloniai gyvenu. Man nieko nereikia, tikrai, aš visko turiu. Tik noriu toliau augti. Kaip kad daro augalai. Ne, mano paskirtis - dar ir judėti? Ir mąstyti? Taip, taip, dėde Fichtė, bet visų pirma reikėtų išmokti tinkamai augti.

Be to, žmogus nėra geresnis, kažkuo didingesnis ar kilnesnis už gyvūnus. Juolab, kad jis(aš) ir pats yra gyvūnas. Nekenčiu savęs išskirimo aukščiau kitų, nors, mmm... Juk ir pati taip kartais darau. Darydavau? Ne, juk vis tiek vis dar ne tik stebiu, bet ir teisiu. Fu. Negerai. Žmogus pranašesnis tik tuo, kad turi įrankių. O šiaip mes, mielieji, labai labai riboti ir pažeidžiami. Žavu? Kaip matematika.

Ir tos mintys; jos niekaip nerimsta. Nesveikinkit manęs, nereikia. Pabūsiu viena ir susidėliosiu mintis. Kad vėl būtų ką blaškyti. Amžinas ratas; visa - tik amžinas pasikartojimas. Tad nesveikinkit. Žinau, kad daugumai tai yra kančia. Na, man tikrai būtų.

In the end:

Kūryba mane lengvai pabudina. Bet ar lengva mane pabudinti kūrimui?

Šrinė

* pritrūkusiems noro ieškoti - "Love, like a tear, rises in the eye and falls on the breast. " Taip, tai visai su niekuo nesisieja; tik tiek, kad viskas yra susiję.