2016 m. balandžio 11 d., pirmadienis

Gaivaus pavasario vėjelio apsupty

Siaubinga, siaubinga, siaubinga.

Tatai taip siaubinga! Priešingas vaizdas piene įmerktoms solidžiai apvalaino, oraus juodo katino letenėlėms. Koks gyvenimas gražus! Bet tai siaubinga. Tekšt tekšt tekšt - báltos, gražios formos dėmės per nudulkėjusį, dar neišmindytą taką. Takelį. Keista, kai viskas apsiverčia aukštyn kojom. Dėmės - tai ne problemos, ne sunkumai ir ne trūkumai, tai - šviesuliai, džiaugsmai bei laimė. Protarpiais. Keista. Bet aš ne apie tai!

Mane siutina, glumina, neramina tie pasipūtėliški, paiki, paviršutiniški ir egoistiški pastarieji čia skelbti išvedžiojimai. Jų mažai, rašau juos retai, bet dabar, žvelgiant atgal, jie mane labai trikdo. Toks ryškus kontrastas tarp to, ką kurdavau kad ir prieš pusmetį! Nori nenori, esi priverstas pastebėti žymius pakitimus, svyravimus, vidinius konfliktus. Šį kartą jie ne į gerą. Bet tai irgi savotiškai nuostabu. C'est la vie? Juk, ko gero, gerai, kad nesu priversta pėdinti ilga vienoda tiese į niekur; nuobodu. Taip, taip - nuklysti retkarčiais smagiau! Ir tais retais kartais aš net pagaunu save tuo mėgaujantis. Nes man kažkas kažkada įkalė į galvą, kad niekas nevyksta šiaip sau.

Vis ieškau teisingo kelio, veikiau kelių̃, ir ilgą laiką, įsukus į teisingą, man visai neblogai sekasi juo žingsniuoti, pasiekti nuostabių nušvitimų bei pastebėjimų, šio to išmokti, šį tą nuveikti. Tačiau pastarojo laikotarpio nutrūkimas akivaizdus ir trikdantis, juo net nepavyksta pasimėgauti - smukau. Dvasiškai, morališkai. Net nenutuokiu, kas atsitiko - viskas vyko kaip seniau, kaip visada. Bet, matyt, tiesiog taip būna. Įdomus reiškinys. Kartais net susimąstau, kad tam nemažai įtakos turi aplinkiniai individai su savomis mintimis. Asmens būklė vienaip ar kitaip priklauso nuo įtūžusių ar atitinkamai laiminančių žvilgsnių, keikiančių ar mylinčių minčių, atšiaurių ar malonių prisilietimų. Jeigu nesiseka - kaltinti kitus ne tik netaktiška, bet ir netikslinga, bet apie savo apinkos žmones vertėtų bent susimąstyti. Viskas susiję. Normalūs žmonės tave užmėtys akmenimis, jei tu būsi kitoks. Bet vertėtų nepamiršti, kad tų "kitokių" yra ir daugiau.

Vienas taškas mano naudai - išplaukimas iš nusistovėjusių normų. Nepasakyčiau, kad pastaruosius 7-erius metus būčiau priklausiusi vadinamąjai "pilkai masei", tačiau normalumo sąvoka ir praktinis jos siekimas plus ou moins viešpatavo ir mano pasaulėlyje. Tarp kitko, mažame ir naiviame. Optimizmui trykštant per kraštus. Tiesa, nelabai kas pasikeitė ir dabar, bet išmokau žaisti užsidedant tai juodus realybės, tai rožnius pozityvumo akinius. Daugiau spalvų - praplatėjo ir gyvenimas. Ir vis mažiau norisi laikytis ir kibtis už to, kas bendra daugeliui, kas priimtina ir sektina, nors niekas gerai nežino kodėl.

Taigi, net nepastebėjau, kada palikau nusistovėjusių normų orbitą ir išskridau savais keliais. Pagaliau mada ir išorė man rūpi tik tiek, kiek tai liečia tvarkingumą ir šiokį tokį savęs perteikimą, bet iš esmės nebevaidina svarbios rolės, o tai suvokti dar geriau padeda tai, kai per anglų pamokas pradedama tema apie drabužius ir atlikęs vieną iš beprasmių vadovėlyje pūpsančių testukų (nes taip liepė), pamatai, kad esi vienintelis visiškai ignorant stiliaus atžvilgiu visoje klasėje. Gal ir nebeprasmiai tie testukai. Savotiškai padeda susivokti. Savyje. Aplinkeliais, bet vis šis tas.

O kodėl žmonės tiek daug tuščiažodžiauja? Galbūt aš irgi taip darau, net ne galbūt, o ir šiuo įrašu iš esmės yra panašiai - jums juk nebūtina viso to žinoti, dažnam net neįdomu, galiu išsilieti dienoraštyje ar kitoje niekam nematomoje vietoje, o čia galėčiau atiduoti visą tai, ką turiu geriausia, pasidalinti su jumis įkvėpimu, bet tai, ką rašau, man svarbu, tad gal ir ne tuščia; nors ir tuštybė vienam gali būti svarbi... Et. Pamėgau kinų filosofus. Kaip ir gyvenime, jų filosofijoje viskas turi prasmę.

O kodėl žmonės tokie pikti? Ne, ne, jie geri, jie malonūs ir draugiški - taip šypsodamasi krykštauja maža mergaitė manyje. Ir taip, tai tiesa. Bet malonus visiškai visados nebūsi. Visko pasitaiko ir niekas nevyksta šiaip sau. Išmokau stebėti ir nevertinti. Tiesiog stebėti. Nebambėti, napkalbinėti, nesipiktinti, ne visada net ir gailėtis, bet pažiūrėti iš šalies ir po daug daug laiko pasidaryti atitinkamas išvadas. Dar vienas skaidrus lašelis manajame ežerėlyje. Iki tobulos perregimybės - dar daug daug stropaus darbo.

Ežeras, ramus jo paviršius taip pat kelia asociacijas su mintimis. Kai vanduo ramus, gali įžiūrėti ežero dugną; sudrumzdęs jį nepamatysi nieko, vien purslus ir bangas. Arba įkirias ir nepastovias mintis. Šiuo atžvilgiu nusiraminimas - siekiamybė - irgi šiek tiek arčiau nei prieš visą šį degradacijos laikotarpį. Palaukit, bet kodėl aš jį taip vadinu? Kuo toliau, tuo daugiau pliusų įžvelgiu. Viskas, kas nutinka, skatina mane vis iš naujo keistis, augti, ieškoti sprendinių. Iš to atsiranda savita sistema, stebėjimai, atitinkamos išvados - o tai jau savaime yra gerai. Pažinimo kelias painus ir sudėtingas! Bet, o, aš vėl susižavėjau gyvenimu... Koks puikus laiko švaistymas! Gyventi.. Bet ir vėl pro šalį. Krypstu.

Filosofija turėtų padėti susigaudyti, suvokti esmines, pamatines tiesas, moralės dėsnius ir dar svarbiau - įkvėpti jų laikytis (nes gi tada tu būsi laimingas, o kas nenori priglausti laimės?), bet ji iš tiesų viską laaabai sujaukia ir sumaišo. Besidomint, beskaitant, besužinant viskas aišku kaip ta meilė savo žmogui, jautiesi saugus ir pasitenkinęs rastais atsakymais, tačiau ilgainiui mintys turi tendenciją pasimesti, susimaišyti ir sumaišyti nusistovėjusią pasaulėžiūrą. Šiuo metu ieškau atsakymo, kaip suderinti kūrybingumą su minimalizmu, bet visos idėjos gerokai kertasi vienos su kitomis ir po kiekvieno susimąstymo jaučiuosi patekusi į aklavietę. Bet leiskit papasakoti apie tai plačiau.

Pradėjus sirpti pirmiesiams pavasarį sveikinantiems pumpurams manoje galvelėje užsimezgė idėja išmesti pusę savo turto lauk arba tiesiog atsikratyti to, kas man nereikalinga (o reikalinga juk labai mažai). Planas turi šiek tiek avantiūrizmo, be to, tai liestų ne tik eilinius daiktus, esančąius visur kambaryje, bet ir drabužius, o dar labiau - gyvenimo būdą. Trokštu gyventi minimaliai. Ir vis dar esu pasiryžusi tai įgyvendinti. BET. Pasidalinus šia idėja su artimu žmogumi, jis iškėlė manyje tą vis dar neatsakytą klausimą, kaip suderinti šį troškimą su kūrybingumu, kurio, kiek jo teturiu, neketinu slėpti? Jis paklausė, ar aš galėčiau taip gyventi, t.y. atsikratyti visų tų "gražių fasadų" - klausimas buvo orientuotas į mano piešiniais nukabinėtą sieną. Na žinoma! Jeigu tie piešiniai, o kur dar visos nuotraukos, lipdukai nuo vaisių ir kiti menkniekiai, liks savo vietose, tai koks čia minimalizmas? Tačiau aš nenoriu su visu tuo skirtis, nes tai savotiškas parodymas sau (ir kitiems), kas aš esu, kas manyje gyvena, tai būdas susikurti jaukią atmosferą. Sutinku, kad galima išsireikšti ir kitais būdais, net gyvenant minimaliai, tačiau man tai reikštų tam tikrą išsižadėjimą savęs, net apsileidimą. Problema galbūt ir paprasta, galbūt neverta tiek daug dėmesio, bet šiuo metu man - neišsprendžiama. Ko gero, aš tiesiog bijau viską kardinaliai pakeisti. Dėl aplinkos - ne taip ir sunku, ne taip ir baisu. Baisu dėl savęs, dėl savo pasaulėjautos ir savo minčių. Nepabandžius, šiaip ar taip, nesužinosiu.

Ir čia vėl įsipiešia baimė. Baimė suklysti, baimė prarasti save, baimė išsiskirti, baimė... Velniop baimes! Klysti gera. Ir jeigu su tuo sutiktų ne visi, tai minčiai, jog klysti geriau nei nedaryti nieko, svariai prieštaraujančių, ko gero, neatsiras. O, be to, mes visi kažko bijome, kažko gėdijamės.. Tikrai visi. Žmogus nėra tobulas. Man labai nepatinka, kad jis yra linkęs save išaukštinti, išskirti iš gyvūnijos, o dar blogiau šiame teiginyje yra tai, jog ir aš esu žmogus. Bet ne aukščiau už kitus Žemės gyvius. Aš tik turiu atitinkamų įrankių, dėl kurių tampu pranašesnė; tai akivaizdu. Net žmogiškasis protas, gebėjimas mąstyti nėra pakankama priežastis iškelti save aukščiau kitų, bet kol kas paliksiu šią temą ramybėje. Ramybė!

Ramybė, ramybė, ramybė.

<...>
O tie, kurie karščiau pamilo beprotybę,
apgavę piemenį išsprūdo iš bandos
ir ryžos garbinti vien opijaus didybę,
štai žemės vaizdas - dabar ir visados.*

Šrinė
*Charles Baudelaire, Les Fleurs du Mal

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą