2015 m. rugpjūčio 19 d., trečiadienis

Tokia istorija

Pajūryje, Nidos paplūdimyje, smėlyje su stora pušies šaka buvo išbraižyta, o vėliau, primėčius malkų, ir padegta, daugybė įvairių brūkšnių - ilgų, trumpų, siaurų, lenktų, vingiuotų, plačių... Begalybė. Tai buvo takas iki jūros. Kliūčių ruožas.

Kopose stovėjo du jauni žmonės; jų lytis visiškai nesvarbi, išvaizda - taip pat. Ten, ant laiptų, aukštai, stovėjo du gyvybės pilni, gyvenimo ištroškę jaunuoliai, kurie tuo metu turėjo vieną vienintelį, svarbiausią tikslą - pasiekti jūrą, panardinti į ją savo dar nepakankamai gyvenimo sutvirtintas, dar labai nedaug kur žengusias pėdas.

Kažkas šūktelėjo - galbūt tai žuvėdra klyktelėjo - ir dvi figūros pajudėjo. Į priekį kaip mat išsiveržė ta, kuri puolė bėgti - ji lėkė, šoko, ritosi laiptais, kol pasiekė smėlį, o pasiekusi smėlį suspigo iš svilinančio mažųjų smiltelių karščio. Antroji figūra, priešingai, nei pirmoji, nebėgo. Ji ramiu žingsniu ėmė lipti laiptais, iš akių buvo matyti, kad ji gėrisi prieš akis esančiu vaizdu. Kai šis žmogus statė savo pėdas ant smėlio, žinojo, kad pastarasis bus karštas, todėl darė tai ramiai, atsargiai, pamažu priprasdamas. Tuo tarpu iš pat pradžių bėgęs individas ir toliau kiek įmanydamas yrėsi į prieki, bėgo palei visas kliūtis jas aplenkdamas. Tai tebuvo paprastos ugnies linijos, bet jis pabūgo kaitrių liepsnų ir nusprendė jas aplenkti. O antra jauna siela, priėjusi kliūtis, akimirką pastovėjo, sugniaužė kumščius ir tvirtai žengė per pirmąjį liepsnojantį brūkšnį; ugnis maloniai pakuteno padus ir žmogus šyptelėjo. Buvo aišku - link savo tikslo jis eis tiesiu keliu, nesiblaškant.

Laikas bėgo, mažytės gintarinės smiltys taršėsi į visas puses nuo ryžtingų žingsnių, kliūčių vis mažėjo, vanduo buvo nebetoli. Bėgikas jau buvo beveik uždusęs - kai kurios linijos buvo tokios ilgos, kad kol jis jas apibėgdavo, įprastu žingsniu žengiantysis žmogus jau būdavo nuėjęs toliau, nei jis. Liko paskutinė kliūtis, per kurią viena koja jau buvo bežengiąs ramus, vos matomai besišypsantis ir besigėrintis skaisčiais saulės spinduliais žmogus, kai jam prieš akis - vos vieną akimirką - iššoko visiškai uždusęs bei suprakaitavęs bėgikas ir, akimirksniui užstojęs antrajam jaunuoliui saulės spindulius, negyvas parkrito ant smėlio. Paskutinę sekundę jis dar spėjo arogantišku, puikybės pilnu balsu sušukti, jog laimėjo, o jo veide įsižiebė pašaipi nugalėtojo šypsenėlė. Vėliau jį prarijo raminančiai melsvos Baltijos jūros bangos. Ramusis šio pasakojimo dalyvis suprato, kad nieko nebepakeis, tad, pagerbdamas buvusiojo varžovo pažiūras, apėjo jį ratu ir tvirtomis pėdomis palietė šaltas it drungnas vanduo po pirties jūros bangeles. Įkaitusios kojos kaip mat atvėso. Jam buvo gera. Ir jis gėrėjosi vėsiu vandeniu, bet be galo šiltu jausmu širdyje, kurią šildė tiesios bei skaisčios saulės spindulių rankytės.

Mirusysis nei pats nežinojo, dėl ko mirė. Pamiršo, kad jo tikslas buvo pasiekti jūrą, o ne kažką nugalėti, kažką aplenkti... Jis užsimiršo. Pasidavė puikybei, ir žuvo įsivėlęs į arogancijos voratinklį. Net prieš mirdamas, bėgdamas kliūčių ruožu, nepamatė viso to, dėl ko varžėsi - jo akys buvo įbestos į smėlį, kurio neregėjo, jo protas jam liepė judėti pirmyn, žūt būt vengti ugnies liežuvių ir apie nieką kitą negalvoti.
O tuo tarpu tas, kuris neskubėjo, gėrėjosi kiekviena akimirka, pačiu keliu iki tikslo ir, tą tikslą pasiekęs, pajuto visišką palaimą. Jam patiko gėrėtis gyvenimu ir jo grožiu. Jis jautėsi vientisas.

Tikslas - tai pilnatvės jausmas, kuris pasiekiamas tik tada, kai gėrimasi ir pačiu keliu iki jo.

Tokia tad ši istorija.
Šrinė

*nuotrauka daryta Mirusiose kopose

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą