2015 m. rugpjūčio 12 d., trečiadienis

Trijų dalių gyvenimas

Tamsa.
Tokia slogi, gliti, bespalvė tuštuma. Sąmonę tykiai užkariaujantis nihilizmas. Apatija. Absurdas. Kartais būnu fatalistė, kartais trokštu sugebėti išlaikyti asketiškumą, bet dažniausiai skęstu nežinios liūne. Manęs nebežavi laimė, džiaugsmas, šypsenos žmonų veiduose, nei tobulėjimo galimybė ar Kanto teorijos. Bet blogiausia ne tai. Labiausiai tamsa akių vyzdžiuose auga dėl to, jog nežinau, kodėl viskas pasisuko tokia linkme. Iš kur tas neigiamumas, iš kur ta tamsa? Negalėjimas, veikiau nenorėjimas, visko ar kažko pakeisti. Nelaimingi artimieji, savo liūdnumu neužgaunantys širdies, nes juk tik mano širdis gali skaudinti kitus. Kai sužeidi, išsigąsti, ir nebejauti, kad skauda ir tau pačiam... Nežinau, kaip tai nutiko. Bet sieloje tamsu.
Randu apsivalymą, ramybę bei taiką knygose. Tikrų tikriausią katarsį, tikrų tikriausią palaimą. Tikrų tikriausią... Bet ar tikrai? Mano rankas, kojas, akis ir smegenis jau kurį laiką apsiveja ne tos istorijos... Ne tos, kurios turėtų. Ne tos šviesios, ne viltingos, ne tos, kurias taip mėgdavau. Ne tos, dėl kurių širdyje gera. Ir, nors vis tiek jaučiu kažką panašaus į katarsį jas skaitydama, man negera. Bloga. Pavargau. Nuo savęs. Savo tamsybės, netyčiomis užtvidžiusios tyrus gulbių plunksnomis nuklotus krantus. Kas nutiko, ak, na, kas pasikeitė?!
Net vimdo pagalvojus, kokias naivybes čionai rašiau seniau. Pasaulis paskendo tamsioje fantastinių pasaulių mėlynoje, šlykščiai žalsvoje bei šviesumą praradusioje, vaikučių maistą stikliniuose indeliuose primenančioje, spalvoje. Miegu, nes trokštu kažką susapnuoti. Dažniausiai sapnuoju apie šeštą valandą ryto. Užmiegu, nes žinau, kad rytoj susitiksiu su JUO. Bet rytojus ateina. O susitikti aš nebenoriu.
Karšta. O, taip, lauke karšta! Karšta, ir vien rašant šį žodį užsinoriu visą kaltę suversti tai akis deginančiai saulei danguje, klimato atšilimui bei mielajai, visų ilgai lauktajai, vasarai. Och, kaip nekenčiu karščio! Ir kaip buvo gera birželį, liepą... Vėsuma, lietus, drėgnumas. Ir gražiausios gamtos stichijos. Visai kaip mano būsenos.
Pavargau.

"Neik į tamsą, neik į tamsą, neik į tamsą..." - kartoja man JIS. O aš laukiu laiškų nuo R.


___________

Ramybė.
Kokia nuostabi, visa apimanti, įsiliejanti į ausis, protą, stemplę, skrandį, plaučius, tarpukojį, šlaunis, kirkšnis, kojas, rankas, dilbius, plaštakas ramuma! Seniai taip gerai besijaučiau! Atsibusti, kol dar nesapnuoji, mano atveju - penktą valandą ryto, kelis kartus vos nenumirti iš tvankumos, kuri apgaubia kūną taip pat netikėtai kaip ir jį palieka (eilinės mano kūno nepastovumo būsenos), ramiai atlikti reikalus šlykščioje mažo kambarėlio su dideliu balto porceliano bei fajanso gabalu viduryje šviesoje, lengvai it plunksnelei nusklęsti link virtuvės lango ir, atitraukus roletus, grožėtis, grožėtis, grožėtis... Siurbti į save tą ramybę, kurios verkdama ir kruvinomis panagėmis drąskydamasi taip maldauja vargšelė siela. Be galo gera. Žiūri aplink ir matai viltį. Jauti gyvybę, kažkur visai netoli spindinčias saulės rankeles, pilkšvą ryto žavumą, tuščius, dienos negandų ar džiaugsmų neapterštus žmonių langus žalsvame name, tylų vėjo gaudesį... Taip, gera. Dabar man gera. Dabar man ramu.
Kas ten, man kažkas buvo vakar? Aš kažką dariau, kažką rašiau, kažką kalbėjau ne taip? Baikit juokus!.. Tai buvau ne aš. Aš esu štai čia, va, aš - gyva, tikra, besišypsanti, aistringa, mylinti, spinduliuojanti, pasiryžusi, laiminga. Tai aš!
Ir man gera. Ir man ramu. Matau grožį.
Alsuoju.

"Tu nuostabi, tu nuostabi, tu nuostabi..." - vis dar kartoja JIS. O aš susirašinėju su R.

___________

Laimė.
Ir man vėl bloga, ir aš vėl negaliu apsispręsti. Man vėl pikta. Man vėl ramu. Man gera, jaučiuosi patetiška. Man silpna, jaučiuosi liguistai. Vaikštau po kambarį, sėdžiu per patį kėdės vidurį, ant kraštelio, guliu po kėde, spaudžiu jos kojas sau į delnus, išsitiesiu ant stora paklode užtiestos lovos, man karšta, man šalta, muzika groja, užsimerkiu, mirštu, prisikeliu, vėl neramu, šokinėju, pasiduodu, sukuosi, šypsausi, skambinu ir kalbuosi - ak, na, KAS MAN NE TAIP?!
Tikrinu paštą. Tikrinu tikrinu tikrinu. Laukiu laiško kaip kokios butinybės, žinau, kad tai - neišvengiamybė. Tiek laukimas, tiek pats laiškas. Nežinau, ką man tai duoda. Bet kartais įkvepia. Ir aš laukiu, laukiu, laukiu. Ir vis nesulaukiu. Arba sulaukiu netikėtai. Ir man tai bloga, tai gera, tai šilta, tai šalta, ir stebiuosi, kur, po velnių, dingo augalų ant mano stalo gyvybės? Svarstau, kas bus išraižyta manojoje epitafijoje.
Gnothi seauton - pažink pats save - taip man sako protėviai. Sic erat in fatis - taip buvo likimo lemta - atsakau jiems aš.
Mama. Beribis susierzinimas, beprasmės kalbos, bereikšmiai prašymai, vėl pikta. Brolis. Tas pats. Vėl ir vėl - ratu, ir visados aplink. O atrodė, kad viskas vėl gerai. Suknisti demonai, leiskit man išgyventi sumautą paauglystę. Man reikia privatumo, reikia svetimų meilės, akių šilumos, atsitiktinių pokalbių, protą atveriančių knygų, įstabių minčių, neatrastos muzikos, gilių reikšmių, reikia LIŪDESIO ir reikia MEILĖS, meilės, meilės, meilės...
Atvažiuoja JIS. Aš keista. Svyruoju, šypsausi, lieju ašaras, klykauju, džiūgauju, bučiuoju, leidžiuosi glamonėjama. Dar labiau jaučiuosi kaip neurastenikė. Siaubas, negali būti, negali būti.
Bet užtenka pažiūrėti į akis...
Ir viskas nublanksta. Netikrumas, neapykanta, tamsa, sumišimas, pasimetimas, nestabilumas - visos blogybės, neduodančios man ramybės, nebeegzistuoja. Tai JO akys. JO mylinčios akys. JO akių gelmė, kuri mane gelbsti. Ak, na, kaip aš dar galiu būti nelaiminga?! Kaip galėjau pamiršti, kiek daug turiu? Turiu visa tai, kas sutelpa į žodį LAIMĖ.
Ir aš myliu.
Gyvenu.

"Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu..." - kartojo jis neįmanomai (ne)patogiai mane apsikabinęs, prispaudęs kaktą prie mano kaktos. Ir aš žiūrėjau jam į akis. Apie R. nebegalvoju. Ir nebegalvosiu.


Kurių galų man prireikė jo laiškų? Aš turiu kai ką geriau. Kai ką, ko nesisavinu sakydama "turiu". Tai - neišvengiamybė. Tai - MŪSŲ laimė.

"Šalta, gaivi mėnesiena šliūkštelėjo man į veidą, ir aš supratau, kaip beprotiškai viską myliu!" (J. Ivanauskaitė, "Mėnulio vaikai")

Atlėgo,
Šrinė

4 komentarai:

  1. nors vietomis ir liūdna, bet vis vien - gražu, melancholiška. pati pirma pastraipa apie tamsą - mano dabartinės būsenos tikslus aprašymas. taip, manau, jog suprantu kaip jautiesi. na, bet, Aušrine, Tavo mintys visuomet labai gražios. visuomet!
    ♥ už Ivanauskaitės citatą. :3

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Akvile!.. Mudvi bemaž visada viena kitą suprantam... Ir tai labaaai gera. Taip stipriai gera! Net jei supratimas, kaip šiuo atveju, ribojasi ties neigiamomis emocijomis, vis tiek labai pagerėja, kai matai, kad esi susijęs su šiuo pasauliu ir kitais žmonėmis. Ačiū Tau! Ačiū labai labai! ♥

      Panaikinti
  2. Kaip įdomiai susidėliojai mintis, teksto struktūrą. Hmm, beskaitant, pagavau save mąstant, kad turbūt toks ir yra visas mūsų gyvenimas, tikrai, kad susidedantis iš didelių trijų dalių, kuriuose mes atitinkamai nuo aplinkybių skęstame.
    Ir žinai, skaitydama aš šypsaus, mieloji, nes Tu net nenumanai, kaip kiekvienas sakinys, jausmas, kiekviena detalė yra beprotiškai artima man. Viskas apie ką kalbi, dėl ko liūdi, nerimauji, džiaugies -pažįstu visa tai taip stipriai, giliai, iki pat sielos gelmių. Ir tai yra taip nuostabu... nežinau, kiek kartų grįšiu čia pas Tave, į Tavo minčių lauku, kiek kartų skaitysiu ir pajusiu, kokios mes panašios, kiek kartų atrasiu Tavo tekstuose save, kartais net aiškiau nei atrandu save pati savo raštuose! Muzika nuostabi. Muzika apskritai gėris...
    Ivanauskaitės citata -labai labai labai!!!
    Bet žinai, gal labiausiai man patiko šie žodžiai:
    "Aš tave myliu, aš tave myliu, aš tave myliu..." - kartojo jis neįmanomai (ne)patogiai mane apsikabinęs, prispaudęs kaktą prie mano kaktos. Ir aš žiūrėjau jam į akis. Apie R. nebegalvoju. Ir nebegalvosiu.

    Ak, aš neabejoju, jūs viską kartu įveiksit! Vilčių kupini abudu esate. Viskas bus gerai. Visada.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nors šis įrašas buvo labai didelė pesimizmo banga (ir labai gerai, kad ją išlydėjau), bet man pačiai tokios mintys ne ką mažiau svarbios nei tos, kurios įžiebia meilę, tikėjimą, viltį ar džiaugsmą. Dėl to labai labai džiaugiuosi, kai skaitytojai viso to nepabūgsta, o dar ir prisileidžia bei pasijaučia... artimi. Ne kartą pastebėjom, kad mudvi sieja tvirtos, nors ir perregimos, sijos, ir po šio Tavo komentaro dar stipriau tai pajutau!

      Ačiū, kad įvertini, kad pasidalini ir visuomet esi tokia nuoširdi. Tu nuostabi, Evelina! Ačiū Tau!!!
      Tikrai, kaip viskas nuostabu!.. Ir esu laiminga, labai labai laiminga, kad mudvi viena kitą suradome - net jei tokioje baisioje skylėje kaip internetas (svarbu žinoti, kur klaidžioti; gal ne visur taip ir blogai).

      Panaikinti