Dėl ko gyveni? Kad gyvenčiau.

誕生日 (gūgle, meldžiu, neapvilk manęs).

Labai paprastas žodis. Eilinis. Kaip ir diena, kurią jis apibūdina. Tiesiog gimtadienis. Gimimo diena. Tas kiekvienais metais ateinantis momentas, po kurio kažkas lyg ir turėtų pasikeisti ir dažniausiai pasikeičia, bet ne taip, kaip, žmogus, įsivaizduoji. Pasikeitė ir šį kartą.

Dieve, mama, Perkūne, pagoniškoji dievybe, Alache, Kršna ir visos kitos aukštesniosios jėgos, dievybės, energijos - prašau, susirūpinkite mano ateitimi ir leiskite bent nuo šešioliktųjų mano, eilinio žmogaus, trumpo gyvenimo metų tapti brandžia, tobulesne, aiškiai, bet maloniai ir be jokių kandžiojimųsi ar iš balažin kur kylančių pykčių savo nuomonę reiškiančia, begalinį džiugesį, meilę ir laimę aplinkiniams skleidžiančia, nuo kelio nenuklystančia, pareiginga, nuovokia, sveikai linksma bei noprotėjusiai protinga asmenybe. Noriu, trokštu, siekiu būti tobulesnė. Jūs tik pažiūrėkit į tuos atsitiktinius praeivius, itin retus, bet pasitaikančius atvejus, kuomet pasižiūri į žmogų ir negali nuo jo atplėšti akių - taip stipriai jis spinduliuoja savo esybės džiugesio, laimės ir meilės energiją! Tai - laisvė. O jos juk trokšta visi, net ir tie, kurie jau turi...

Šiandienos (turiu omeny balandžio 30-ąją) nuotaikų spektras toks įvairus, koks retai pasitaiko. Nešvenčiau, bet negaliu sakyti, kad neatšvenčiau. Nekenčiu gimtadienių. Bet šis buvo ganėtinai įdomus - mano pojūčiai svyravo nuo visiško išprotėjimo iki didžios rimties. Didelės nuotaikų kaitos, moralė, teisingi sprendimai, vertybės, savitvarda, tikslų išsikėlimas - viskas labai neįprastai sutilpo į vieną dieną ir parodė žymiai daugiau, nei tikėjausi. Gan suirzęs rytinis veidukas nežadėjo nieko per daug gero, o ir ta pirma pamoka, į kurią kartu su R. žiauriai vėlavom, nebuvo labai maloni, bet tai tebuvo tik iš pat pradžių pasijaučiantys kartūs prieskoniai. Diena įsibėgėjo ir aš net nepajutau, kaip patekau į jos pinkles, naujus klodus - buvo gimtadienis ir buvo linksma. Net ne dėl to, jog gimtadienis. Buvo linksma, nes visiems buvo linksma. Geros nuotaikos, šypsenos, netikėtos privilegijos. Pasivaikščiojimai. Maistas, daug daug maisto. Kajokas. Vakarinis Kaunas iš šiek tiek aukščiau. Muzika ir gera kompanija, juokas ir ašaros - kiek daug, kiek daug visko buvo!

Ir vis dėlto, ne visas šis gausumas mane labiausiai džiugina. Esu laiminga dėl visos visumos - ir kalbu ne tik apie šią dieną. Visuma yra visas mano gyvenimas. Tai, ką patyriau šiandien, buvo taip paprasta, taip jauku ir gyvenimiška, taip nuostabu, kad geresnio jausmo ir būti negalėtų. Pilnatvė. Net jei svarbiausio mano gyvenime objekto ir nebuvo - ir su tuo susidorojau. Tik nuostabi pilnatvė.

Tokie ir turėtų būti gimtadieniai - apmąstymų, linksmybių, kartu rimties, susikaupimo metas - į juos turėtų sutilpti visas gyvenimas. Apmąstyti, prisiminti, šypsotis. Ir džiaugtis. Širdimi.

- Dėl ko gyveni?
- Kad gyvenčiau.
- Ir vis dėlto?
- Kad kvėpuočiau.
- O dėl ko kvėpuoji?
- Įkvepiu, kad iškvėpčiau, iškvepiu, kad įkvėpčiau.
- Ir viskas?
- Negi tu manai, kad šalia visko yra dar kas nors?
(D. Kajokas)

Ačiū. Už viską. Visiems.
Aušrinukas

Komentarai

Rašyti komentarą