Keistuoliai ir jų mėlynas dangus
O vakar buvo keista.
Nežinau kodėl, kas ir kaip, bet kartais, o gal net ir ne kartais, dienos būna velioniškai keistos. Tiesiog išeini ryte į gaivų mašinų kuru prasismelkusį orą ir supranti, kad ši diena kažkuo kitokia. "Lyg ir ta pačia koja lipau iš lovos, kaip visada..."- spėji pagalvoti, bet tuoj pat susigaudai, kad ne kojose esmė. Viskas šiame pasaulyje, mūsų galvose, mumyse. Ne visus dalykus reikia paaiškinti - užtenka tik jausti.
Tokiomis dienomis viskas vyksta kitaip, nei įprastai - pastebi, kaip patobulėji vienoje ar kitoje srityje, nes pagaliau prisiverti daryti tai, ką anksčiau tingėjai, taip pat pamatai, kad ties kažkuria vieta vėl susmukai... O dar pradedi nesąmoningai drebėti ir nervintis dėl kokio nors menkniekio, dėl kurio po to visiškai taip pat nesąmoningai nusiramini ir nesupranti žmogus, kas gi tau užėjo.
Vėliau tau įsiskauda galva, ji taip keistai didėja ir tvinksi, tu jauti kaip kraujas pumpuojasi per smilkinius, į patį viršugalvį ir tuo skausmu savotiškai pasimėgauji. Bet neilgai. Toks jausmas greitai atsibosta. Praeina pusė dienos, o tu vis dar juo neatsikratei, akimirką net pagalvoji, kad jau susigyvenai.
Saulė aukštai danguje, tu išeini iš ten, kur prabuvai visą dieną (juk tai vis tiek buvo kokia nors patalpa?) ir pakeli akis į viršų - tik tada išgirsti visiškai nesuderinamą garsą, sklindantį, rodos, iš tavęs paties. Keistomis dienomis žmonės užmiršta pavalgyti...
O ir kelionė namo nepradžiugina. Tu eini į stotelę, jautiesi kaip koks stabas, nes pirštai užledijo ir pasidarė it negyvi (nekreipiant dėmesio į tai, kad lauke jau pakankamai šilta), nors vis dar spaudžia svarbumu gyvybei prilygstantį autobuso bilietėlį. Tu žiūri į savo rankas ir galvoji, kas per velnias sutvėrė tokį keistą padarą kaip žmogus.
Atlekia žalia karieta, į kurią lipi kiekvieną savo spalvingo gyvenimo darbo dieną; ne išimtis ir šis kartas - tu kuo oriau į ją įšoki, stengdamasis natūraliai judinti sustingusias rankas. Ot bjaurybės - neklauso. O karietoje ne ką geriau - žmonės kaip visada pasiskirstę neproporcingai ir tu lipi per jų kelius, per istorijas ir kaip įmanydamas stengiesi nei vienos nesutraiškyti. Po to stovi it dar stabesnis stabas ir tik lauki, lauki, lauki...
Vienu momentu pajunti, kaip nugara linksta prie žemės - nešulys nebepakeliamas. Ir - o dievybe! - prieš save pamatai laisvą vietą savo keistos dienos keistam kūnui. Priplauki prie jos ir lengvai klesteli, bet supranti padaręs klaidą - šalia esantis laivas per daug didelis, jis užima dalį tavo kranto. Na, ką gi, šiandien juk keista diena.
Kelionės metu stebi žmones, kurie sutartinai žiūrėjo pro melsvą langą į dar melsvesnį dangų, bet pats tenai taip ir nepažiūrėjai. Apskritai net nepastebi, kaip pats stebi visus žmones. Ir supranti tai tik tada, kai pats atsiduri stebimųjų ratelyje - išlipi iš savo nuostabiosios karietos.
Keistas dangus - tu į jį nė nežiūri. Ir ką tie keistuoliai jame pamatė? Jūs tik pažiūrėkit geriau į gyvenimą - va čia tai tikrai yra į ką pasižiūrėti!
Tai tad taip man buvo vakar dieną.
Ta pati mergaitė,
Aušrinė
.jpg)
Nežinau kodėl, kas ir kaip, bet kartais, o gal net ir ne kartais, dienos būna velioniškai keistos. Tiesiog išeini ryte į gaivų mašinų kuru prasismelkusį orą ir supranti, kad ši diena kažkuo kitokia. "Lyg ir ta pačia koja lipau iš lovos, kaip visada..."- spėji pagalvoti, bet tuoj pat susigaudai, kad ne kojose esmė. Viskas šiame pasaulyje, mūsų galvose, mumyse. Ne visus dalykus reikia paaiškinti - užtenka tik jausti.
Tokiomis dienomis viskas vyksta kitaip, nei įprastai - pastebi, kaip patobulėji vienoje ar kitoje srityje, nes pagaliau prisiverti daryti tai, ką anksčiau tingėjai, taip pat pamatai, kad ties kažkuria vieta vėl susmukai... O dar pradedi nesąmoningai drebėti ir nervintis dėl kokio nors menkniekio, dėl kurio po to visiškai taip pat nesąmoningai nusiramini ir nesupranti žmogus, kas gi tau užėjo.
Vėliau tau įsiskauda galva, ji taip keistai didėja ir tvinksi, tu jauti kaip kraujas pumpuojasi per smilkinius, į patį viršugalvį ir tuo skausmu savotiškai pasimėgauji. Bet neilgai. Toks jausmas greitai atsibosta. Praeina pusė dienos, o tu vis dar juo neatsikratei, akimirką net pagalvoji, kad jau susigyvenai.
Saulė aukštai danguje, tu išeini iš ten, kur prabuvai visą dieną (juk tai vis tiek buvo kokia nors patalpa?) ir pakeli akis į viršų - tik tada išgirsti visiškai nesuderinamą garsą, sklindantį, rodos, iš tavęs paties. Keistomis dienomis žmonės užmiršta pavalgyti...
O ir kelionė namo nepradžiugina. Tu eini į stotelę, jautiesi kaip koks stabas, nes pirštai užledijo ir pasidarė it negyvi (nekreipiant dėmesio į tai, kad lauke jau pakankamai šilta), nors vis dar spaudžia svarbumu gyvybei prilygstantį autobuso bilietėlį. Tu žiūri į savo rankas ir galvoji, kas per velnias sutvėrė tokį keistą padarą kaip žmogus.
Atlekia žalia karieta, į kurią lipi kiekvieną savo spalvingo gyvenimo darbo dieną; ne išimtis ir šis kartas - tu kuo oriau į ją įšoki, stengdamasis natūraliai judinti sustingusias rankas. Ot bjaurybės - neklauso. O karietoje ne ką geriau - žmonės kaip visada pasiskirstę neproporcingai ir tu lipi per jų kelius, per istorijas ir kaip įmanydamas stengiesi nei vienos nesutraiškyti. Po to stovi it dar stabesnis stabas ir tik lauki, lauki, lauki...
Vienu momentu pajunti, kaip nugara linksta prie žemės - nešulys nebepakeliamas. Ir - o dievybe! - prieš save pamatai laisvą vietą savo keistos dienos keistam kūnui. Priplauki prie jos ir lengvai klesteli, bet supranti padaręs klaidą - šalia esantis laivas per daug didelis, jis užima dalį tavo kranto. Na, ką gi, šiandien juk keista diena.
Kelionės metu stebi žmones, kurie sutartinai žiūrėjo pro melsvą langą į dar melsvesnį dangų, bet pats tenai taip ir nepažiūrėjai. Apskritai net nepastebi, kaip pats stebi visus žmones. Ir supranti tai tik tada, kai pats atsiduri stebimųjų ratelyje - išlipi iš savo nuostabiosios karietos.
Keistas dangus - tu į jį nė nežiūri. Ir ką tie keistuoliai jame pamatė? Jūs tik pažiūrėkit geriau į gyvenimą - va čia tai tikrai yra į ką pasižiūrėti!
Tai tad taip man buvo vakar dieną.
Ta pati mergaitė,
Aušrinė
Komentarai
Rašyti komentarą