2015 m. vasario 28 d., šeštadienis

Laimingas nežiniukas

-Žiūrėk tu man.

-Žiūrėsiu aš tau.


Aš jau nebežinau, nei kas vyksta, nei kas buvo, nei kodėl buvo, nei kas dar bus. Man gerai. Man gera. Nors kažkas jau pradeda megztis ne į tą pusę, kai kurios akys susipainioja, mezginys vis tiek gražus, spalvingas ir vis didėjantis. O ir siūlų jam netrūksta.

- B., plaukiam į Nidą. Ant kojinių.

Susipainiojusios akys... Ech, na, kai pajunti stemple tekant deginantį "egzotišką" skystį, ne tik akys painiojasi, linksmiau kaip tai pasidaro... Ir keista tuo pačiu kažkaip. Įdomiai. Svarbu suprasti žodžio "saikas" prasmę. Tada net nejučia jo laikaisi.

- J., nedaryk nesąmonių.
- A., nevadink savęs taip.

Bet aš nežinau. Nieko nebežinau. Turėčiau galvoti apie ateitį, turėčiau rūpintis kitais dalykais, turėčiau labiau atsižvelgti į mamos norus, viltis bei baimes, turėčiau daug dalykų daryti kitaip, nei darau dabar, bet aš tik noriu gyventi... Gyventi dabartyje, čia, kur ir esu. Tai taip paprasta.

O gal viską aš žinau?..
Aušrinė


P.S. Būna, kai žmogus trumpam pasimeta. Kai pasimeta rašytojas (ar bent asmuo, mėgstantis rašyti), tai reiškia, kad jis pametė žodžius. Man atrodo, kad aš trumpam pasimečiau ir kaip eilinis žmogelis, ir kaip rašytojas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą