2012 m. kovo 1 d., ketvirtadienis

It's better to be unhappy alone, than unhappy with somebody.

Aš bloga. Labai bloga. Seniai čia berašiau, todėl pradėjau pykti ant savęs. Tą dingimo laikotarpį pavadinkime "Aušrinės epocha". O kadangi grįžau, norėčiau vėl išreikšti mano skaudančioje galvoje knibždančias mintis.


Mergina eina stotelės link per balomis nusėtą kelią. Į ausis įsikišą ausinukus ir pasileidžia ramią muziką. Žvalgosi aplink, vertina pasaulį, o jos nuo lietaus niurus veidas atrodo tuoj plyš iš liūdesio. Tekšt! Šlepteli į balą ir greitai iš jos iššokusi susiraukia. Ji niekada neturėjo botų..
Eina toliau ir mato: kažkoks chuliganiškų bruožų paauglys lenda prie mažos mergaitės. Akimirką svarsto, padėti, ar ne. Gera širdis neleidžia palikti pradinukės nelaimėje. Pribėga ir iš visų jėgų vožia bernui per pakaušį. Šis apsvaigsta ir žengia kelis žingsnius atgal. Akys žvairuoja, laksto čia prie merginos, čia prie mergaitės.
-Nelysk prie jos,-grasinančiai iškvošia per dantis paauglė.
Vaikinas neklauso. Jo pašaipus veidas išsikreipia iš paniekos. Giliai įkvepia ir švystelėjęs savo ilgą ranką pataiko tiesiai gynėjai į akį. Nepaisant to, kad ji užsidengia akis ir traukiasi vis už ko nors užkliūdama, chuliganas spiria jai į pilvą.
-Aaaauuu..-gailiai suinkščia paauglė ir atsidengusi akis mato, kaip tas šiolaikinis bernas pėdas mėto. Va, dar vienas posūkis ir jis dingo.
Mažoji mergytė žiūri persigandusiomis akimis į savo gynėją. Ji per maža suprasti, kas čia įvyko. Mintys kartoja "ačiū", bet lūpos to nesugeba ištarti.
-Tu..sveika?-skausmo iškreiptu veideliu pasiteirauja mergina.
-A...aa..ar jūs sveika?-tyliai išlemena ir susigėdusi nudelbia akis į žemę.
-Na.. Man viskas gerai, o tu bėk namo..-geraširdiškai pameluoja ir priverstinai nusišypsojusi patraukia artimiausios vaistinės link. Mat ji jau buvo gerokai nutolusi nuo savo namų..
Susitaršiusiais plaukai, paraudusiomis akimis jį įgriūva į vaistinę. Vaistininkės nusigandusios susižvalgo ir persimeta keliais žodžiais. Paauglė paaiškina situaciją ir sulaukusi pagalbos išeina iš vaistinės. Aplink akį užtepta kažkokia masė, o dėl pilvo skausmo nieko negalėjo padaryti.
Eina sau viena, dar niūresnė nei prieš tai. Pagalvoja apie mergaitę ir šypteli. Šiluma užlieja jos kūną. Nejausdama skausmo vėl susikiša ausinukus į ausis ir eina tikslo link.

Ji stovi stotelėje jau keliasdešimt minučių. Autobuso kaip nėr taip nėr.. Muzika pradeda nusibosti, trypčioti vietoje nuobodu. Apsidairo: nė gyvos dvasios.
-Ech,-giliai atsidusta.

Pagaliau sulaukusi autobuso įlipa į jį ir atžymėjusi talonėlį įsitaiso priekyje, prie pat durų. Pravažiuoja kelias stoteles, užsigalvoja.
-Nemuno gatvė,-paskelbia tas erzinantis autobuso pranešėjos balsas, ar  kad ir kaip jį  pavadinus..
Mergina išsiblaško ir pažvelgia į ką tik įlipusį keleivį. Tai tėtis su sūnumi, truputį aptriušęs, vagio akimis.. Akies krašteliu jį stebėdama suspaudžia rankoje laikomą mp3 ir pamažu traukia jį kišenės link. Atsigręžia atgal: autobuse tik viena sena močiutė."Velnias!",-pagalvoja ir susiraukia.
 Laikydama mp3 kišenėje žvilgčioja į tą keistą vyrą ir su nerimu širdyje laukia, kol jis išlips. bet jis vis nelipa. "Negi lauks, kol išlipsiu aš ir tada..pradės mane sekti??"-išsigandusi aikteli. Vyras atsisuka į ją ir, lyg skanuodamas aprangą ir galimus brangius daiktus, pažvelgia į kišenėje laikomą ranką. Lėtai nusisuka. Paauglė dar labiau įsitempia. Pasiryžta ir atsistojusi persėda į galą. Keistuolis vagio akimis ją akylai stebi.
-O Dieve, Dieve, Dieve.. Leisk man be jokių nelaimių išlipti kitoje stotelėje..-ima tyliai murmėti mergina. Ji užsimerkusi. O kai atsimerkia pamato, kad vyras taip pat atsisėdo. Ir ne taip jau toli nuo jos.

Tuščiomis akimis paauglė žvelgia į vaiką. Jis dar mažas, vos ketverių metukų, bet jau chuliganiškos išvaizdos. Kaip ir tėvas. Mergina susigūžia ir nusuka akis į langus. "Jau tuoj išlipsi..Jau tuoj.."-galvoja ir nervindamasi ima spausti rankas.

"Ššššš!"-autobuso durys atsidaro. Mergina puola per jas žaibišku greičiu ir pamato, kaip vyras ranka siekė jos kišenės. Perbalusi iššoka iš autobuso ir lekia tolyn, galvodama, kad jis ją vejasi.

Uždususi atsigręžia: pavojaus nebėra. Išvargusi, sužalota ir perbalusi patraukia link būrelio. Taip baigiasi jos baisiausia dienos dalis.



P.S. norėjau parašyti tiesiog trumpą pasakojimą. Kažin ar kas iki galo perskaitė, nes gilios prasmės čia lyg ir nebūta, bet bet kokiu atveju dėkoju net jei ir neskaitėt visko (:

2 komentarai:

  1. O man jis labai patiko, nors buvo kiek loginių neatitikimų ir stiliaus klaidų, tačiau rašai puikiai. Gyvenimiškai, gal pati tai patyrei? :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju :)
      Taip, esu patyrus. Bet ne taip skaudžiai, kaip čia aprašyta..Na bent dėl mergaitės gynimo :)

      Panaikinti