2016 m. kovo 8 d., antradienis

Apsiblaususios šviesos nušvitimas

Niūru, niūru, niūru, niūru.

Man negera. Ak, na, būna, pasitaiko. "Taip, taip..." Pasitaiko. Gyventi kartais pasitaiko! Tai kad jau pasitaikė, tai ir gyvenkim - bet ne, gi "niūru". Kažką laimi, kažką pralaimi, kažkuo giriesi, kažką slepi - abu atvejai yra visiškai vienodi, jie tiesiog YRA. Ne, ne, palaukit - atvejai tai ne ABU. Yra ir daugiau atvejų. Laimi - slepi, pralaimi - giriesi... Taip, na, taip! Štai koks požiūris! Ar tatai tikrai mano idealas? Niūru, niūru, niūru, niūru...

Klausyk, mi a(r)mor, aš tave myliu tiek, kiek tu pats save myli. Kaip ir tu gali mane mylėti tik tiek, kiek aš pati save myliu. Jei žmogus nemyli pats savęs, jo niekas kitas taip pat negali mylėti. Taigi! Man irgi keistai tatai pasirodė, bet tokie nušvitimai pasitaiko tik niūriomis dienomis. Niūriomis ne dėl lietaus, ne - oras juk nuostabus; keistuoliai tie, peikiantys liūtis - jos taip gaivina.. viską nuplauna. Viską viską. Purvą, ašaras, blogas mintis, blogus jausmus, blogus žodžius... Ne, ne, palaukit, nėra "bloga" ar "gera"! Tai tiesiog arba "yra" arba "nėra"!. Na, bet štai, ir vėl krypstu į šalį - difrakcija, nors aš lyg ir ne banga. Nors banguoju. Savotiškai. Nuotaikomis, jausmais, išraiškomis, mintimis. Viskuo. Banguoju, kaip banguoja gyvenimas. Svyravimai.. Gamtos mokslai atsako į žymiai platesnį problemų ratą nei žmonės įsivaizduoja. Bet aš ir vėl krypstu.

Diena niūri ne dėl lietaus ir ne dėl sidabrinių debesų - sidabras gražu, sidabras vilioja ne ką mažiau nei auksas (pasąmoninga aliuzija į laimėjimus). Diena niūri, nes niūru širdy. Taip ir būna. Kaip širdyje, taip ir pasaulyje. Įsimyli - amžinas pavasaris, liūdi - ruduo, ir panašiai. Dėl to ir tie žmonės, kurie skundžiasi "prastu oru", manau, kad tiesiog tėra prastos nuotaikos savoj širdy. O kalbant apie džiugesį - "Gebėjimas džiaugtis yra išminties ženklas",- sakė Seneka. O kuris drįstu paprieštarauti dėdei Senekai? Pirmtakai - pagarbos verti individai. Be jų nebūtų mūsų - tokių gražių, tokių protingų. Na, bent jau protingų ir gražių tikrai kaži ar būtų. Šiaip tai gal ir egzistuotume. Dėkui, proseneli Sokrate, seneli Platone, tėve Aristoteli. Lenkiuos žemai kaip didžiajai niūrybei.

Amor! Klausyk, ir vėl paleidau tave iš akių, pamečiau tarp kitų minčių. Jos mainosi, sukasi, daužosi lyg į žemę smingąs krioklys, o iš esmės juk viskas ramu, viskas gerai. Net per gerai - lyja, ramu, noriu miego... Ir kiekvieną kartą, kai pametu tave, tu vis tiek būni kažkur aukščiau už kitas mintis, panašiai kaip Dievas žmonių pasaulyje, taip tu mano minčių erdvėje. Nematai, negirdi, neužuodi, bet jauti. Ir to pilnai užtenka, kad apimtų nedaloma pilnatvė. Nors ne, aš nesu tikinti. Ir vis tik Dievą laikau puikiu ramsčiu žmonėms. Bet ne, ne, aš atsiprašau - dažniausiai vengiu kalbėti tokiomis temomis, mat galiu būti neteisingai paskersta. Ar dar kas nors nutiks, kas žino. Ech!

Taigi, aš tik noriu pasakyti, kad daug kontempliuoju apie pačią meilę. Daug. Dažnai. Ne tiek apie tave (kaip visos mano meilės tau priežastį ir šaltinį), kiek santykį tarp mūsų. Tai liečia be proto daug sferų (iš tiesų meilė liečia visiškai visas gyvenimo sferas). Ir atneša nemažai nušvitimų. Ir šiandien, šią niūrią dieną, aš nušvitau, kadangi suvokiau, jog mūsų meilė priklauso tik nuo mūsų pačių. Sau neįsakysi - ne, ne, jokiu būdu. Bet nereikėtų savęs skriausti. Nekęsdama savęs baudžiu ne tik save, bet ir tave. Ir atvirkščiai. Štai kodėl žmogus, kuris nemyli savęs, negali mylėti ir kitų - bet taip pat ir kiti negali mylėti jo. Užuojauta, pripratimas - taip, šie jausmai atsiranda bene visuomet būnant tokioje situacijoje, tačiau meilė... Niekada. Tad tu mylėk save, mi amor, mylėk! Žinau, kad myli.

The greatest thing you'll ever learn, is just to love and be loved in return.

Šrinė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą