2015 m. kovo 8 d., sekmadienis

Visai nefilosofiški pafilosofavimai

Keistas tas gyvenimas. Ach, kaip jis man patinka!..


Kas pasakys, koks ryšys tarp kanadiečių kariškių kojinių (oho, didžioji "k" trejybė) su mėlynu krašteliu ir beveik nepažįstamo menininko gimtadienio? O tarp gimtadienio ir baudėjų? Arba... arba dėvėtų raudonų suknelių bei veltų višnaičių? Niekas? Na, aš irgi nesakysiu. Bent ne taip tiesiai. Nes visa tai... visa tai yra prisiminimai, praeitis, svarbios, jaukios, malonios, kvailos, gerai įsiminusios detalės, kurių sąsajas atskleisti būtų per daug intymu - o ką aš žinau, galbūt, nepaisant to, jog uždraudžiau, koks nors draugas būtent dabar šias eilutes ramiai sau skaito ir viską dedasi į galvą, o kai kitą kartą mane sutiks, nutaisys TĄ žvilgsnį ir neprataręs nė žodžio palinguos galva? Man tai visai nerūpėtų, jei nežinočiau, kad kažkas žino. Bet jei jau iš kokios nors, kad ir pačios menkiausios, smukmenėlės suprasiu, jog kažkuris iš mano artimųjų draugų rato visą tai skaitė, jausiuosi apnuoginta. Nuogut nuogutėlė. Pažeidžiama. Atskleista. Ne, ne, ne. To negali būti. Būtent dėl šios priežasties šio tinklaraščio neskaito net mano geriausia draugė (aš tikiuosi). Jaakoppi, tikiuosi, neskaitai ir tu.

Nežinau, kelintą kartą taip giliai susimąstau apie gyvenimą ir kodėl jis yra būtent toks, koks yra. Turbūt tiek nėra nei žvaigždžių, nei kitų nežemiškų objektų. Mintys nesuskaičiuojamos. Jos yra, bet jų nėra. Man vis dar be proto keista, kad aš esu vienas atskiras organizmas, aš mąstau savaip, o aplink mane esantys šimtai, tūkstančiai, milijonai kitų organizmų mąsto (visiškai) kitaip. Ir kad mes neesam viena akis, viena burna, vienas jausmas, mūsų yra daug, nuomonių - daugybė.

Keista ir tai, kaip viskas greitai gyvenime keičiasi. Kaip keičiuosi aš pati. Man be galo keista, kad negaliu apčiuopti laiko. Štai, rašau šią eilutę, ir kiekvieną akimirką parašyti žodžiai tampa praeitimi. Kartais tai ramina. Pajaučiu, kad viskas yra, kaip turi būti, kad pasaulis taip jau sutvarkytas. Bet dažniausiai tiesiog varo iš proto... Ta nežinia. Tai ji stumia žmones link tobulėjimo. O kam iš vis reikalingas tobulėjimas? Kodėl?..

Tiesiog. Kodėl?

Gal aš nebemoku rašyti? Po to nuostabaus momento, kai supratau, kad jau niekad niekas nebus taip, kaip seniau, praradau minties aiškumą. Na, ne visai taip, bet rašymas tapo nebe toks... Norisi džiaugtis, galvoti apie jį, apie mus, veikti kažką beprotiško, daryti visiškai bet ką, o žodžiai manęs nebeklauso. Argi taip tikrai būna? Ir kodėl šiame įraše tiek daug klaustukų? Nejau man viskas taip neaišku?

Jaučiuosi taip, lyg gyvenčiau antrą vaikystę. Tik beveik be klaidų. O tai irgi savotiškai malonu.

Nesuprantu, kas vyksta, bet nebegaliu rašyti taip, kaip seniau. Noriu išlieti betikslius (ne visai) minčių srautus, kažką tokio parašyti, bet tai nėra nei labai įdomu, nei nauja, nei dar kažkas šiaip labai gero. Viso labo mintys. Bet aš noriu, kad jūs visą tai žinotumėt. Nepažįstamieji.

Keistas tas gyvenimas...
O Aušrinukas - velnšikai keistai laimingas.

P.S. Muzika visada gelbsti. Net jei nėra nuo ko gelbėti.

4 komentarai:

  1. O kam rašyti taip, kaip seniau? Nei vienas nesame tas, kuris buvome vakar, tad ir ir mūsų mintys negali būti identiškos ar bent tokio pat charakterio.
    O man, nepažįstamajai, skaityti buvo labai, hm, įdomu. Tie klaustukai visad priverčia pagalvoti ir apie save. Na, gal nevisada, bet bent jau šį kartą. Žodžiu, kaip ir visada - patiko. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rugile!
      Taip, tu, žinoma, teisi - visi mes keičiamės, ne tik kiekvieną dieną, bet ir kiekvieną akimirką. Tai juk nuostabu. Bet man patiko, kaip aš rašiau, o dabar viskas gerokai pasikeitė... Nežinau, gal ir į gerą. Gal kada nors tai bus į gerą. Gal aš tiesiog pavargusi. Gal net nenoriu rašyti taip, kaip seniau. Dabar jaučiuosi itin keistai, tai, turbūt, aiškiai matosi... Mano mintys mėtosi, įkvėpimas truputėlį svyruoja. Štai ką turiu omeny sakydama "kaip seniau" - su tuo užsidegimu, tikėjimu, didžiuliu įkvėpimu ir aistra. Noriu, kad mano žoždiai būtų vertingi ir pasiektų skaitytojų širdis. Jau kuris laikas, kaip to nebėra. Ar bent man taip pasirodė.

      Ačiū, Rugile, tuomet man labai labai smagu! :) Dabar supratau, kad dėl tokių mylimų bei ištikimų skaitytoju kaip tu galiu tobulėti, nepalūžti ir siekti kažko daugiau, nieko nebijoti... Gerai, mano pasaulėlis keičiasi. Tai yra gerai. Ir mano įrašai bus tik geresni! Ačiū Tau. Labai :)

      Panaikinti
  2. Ooo taip, nustebinsiu (o gal ne?), bet kaži kodėl aš vėl suprantu Tave. Labai. Atsimenu tokias pat arba labai jau panašias mintis ir aš. Labai liūdna - jaučiuos kažkaip panašiai net dabar. Taip iš tiesų būna, mintis, žodžiai praranda savo aiškumą. Ir nė nesupranti kodėl, nesusivoki, kas gi vyksta.
    Bet Aušrine, Tu įsimylėjai... Ir Tavo meilė atrodo nori būti svarbiausia. Gal reikėtų leisti jai tokia būti? Nusiramink, nesiblaškyk, neliūdėk, džiaukis dėl visko, ką turi ir ką likimas Tau siunčia, tik gyvenk ir džiaukis... Nejučia pajusi akimirką, kai pačius pirštų galiukus ims kutenti, o siela veršis iš krūtinės, nes taip norės RAŠYTI! Ir Tu nustebsi, nustebsi, nes Tavo užrašytos mintys stebins Tave pačią, įkvėpimas užgims iš naujo. (kalba manoji patirtis) Tu moki rašyti, net net šis įrašas toks tikrai nepaprastai parašytas, gal kiek padrikas, bet nešantis savo svarbiausią mintį, kurią manau, aš pajaučiau. Aš tikiu, kad štai tokie, ne visada linksmi susidūrimai su realybe ir viais tais egzistencinį krūvį turinčiais klausimais yra truputėlį slegiantys, nes imi per daug abejoti dėl visko... tad nurimk ir tik džiaukis šia, tik šia akimirka, o ir kad klaustukų tiek daug... o, mieloji! Tai labai gerai! Kaip aš pati rašiau kažkada, pasaulis iš tikrųjų yra TŲ, kurie klausia, o ne tų, kurie tik teigia, ir tikėti reikia tik tais, kurie klausia! Nė pati nejausdama, Tu tobulėji... Aš labai dėl Tavęs džiaugiuos.
    Tu man tokia... tokia nepaprasta :)))

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Evelina, o, kad Tu žinotum, kaip man gera ir ramu po Tavųjų žodžių žodžių pasidarė! Jei visai rimtai, tai maniau, kad tokių mano įrašų niekas nesupras, neįvertins ir niekam jie nebus nei artimi, nei dar kokie nors (preišingai nei kiti mano įrašai)... Tik nuobodūs ir neįdomūs sapaliojimai. Bet jais nepasidalinti negaliu, tad ir rašau, ir dalinuosi. O dabar aš pajutau, kad Tu mane iš tiesų supratai!!! Ach, kaip tai gera! Esu Tau baisiausiai dėkinga! Ir tai, kad turiu džiaugtis, kad meilė mano gyvenime dabar svarbiausia - taip, taip, Tu teisi! Ateis tas metas, kai mintys vėl pašoks iš netikėtai kilusio noro būti užrašytomis, o dabar turėčiau džiaugtis tuo, kas svarbiausia, ką turiu, ir nesukti sau galvos dėl tokių mažulyčių slegiančių būsenų, kai atrodo, kad jau nieko nebemoku... Tik mylėti (?). Ačiū, Evelina, dar kartą ačiū Tau. Tai TU, tik TU esi tokia nuostabi... Niekada nepamiršti, visada stengiesi suprasti, išreiški savo mintis ir taip nuostabiai nuteiki! Taip, dabar aš žinau, kad viskas susitvarkys, kai tik ateis tam skirtas metas. !!!
      :))

      Panaikinti