2013 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Kokia aš sugadinta. Tik ne taip, kaip dauguma.

Noriu išvažiuoti. Pabėgti nuo dabarties, nuo darbų, nuo sąžinės graužaties ir nuo savęs pačios. 
Noriu būti prie jūros. Noriu būti gamtoje. Noriu gyventi gamtoje. Man atsibodo miestas. Jau seniai.
DĖMESIO!! Įrašas pilnas negatyvių minčių, kurios man padeda suvokti, kas yra negerai. Nenoriu, kad tie, kurie dabar spindinčiom akim ir super-duper gera nuotaika skaito šiuos du sakinius, vėliau susigadintų likusią dienos dalį.
 ~~~
  Seniai svajoju gyventi nuošalioje, medžių ir pievų apsuptoje vietoje, mielame namuke, su milžinišku šiltnamiu, kurį paversčiau savo dirbtuvėmis.. Noriu gyventi taip, kaip svajoju. Kaip man atrodo miela. Kaip rodo filmuose. Kasdieniniai rūpesčiai negraužia galvos, pomėgiams laiko kiek tik nori, apmąstymai irgi nieko nekainuoja. Net laiko.
 Nes tai, kas vyksta su manimi šiuo metu, yra NEPAKELIAMA. Lyg smunku žemyn.. Nes nesugebu pailsėti! Per daug kontroliuoju savo gyvenimą, per daug siekiu tobulumo, per daug iš savęs noriu.. Tai, ką dariau iki šiol, kai formavau savo suvokimą apie pasaulį ir tam tikras elgesio normas, dabar man kenkia. Mano sąžinė didelė ir jautri. Pro ją nepastebėta nepraeina nei viena mintis, nei vienas poelgis. O, varge! Pati tai sukūriau. Ir iki šiol buvau laiminga. Tikrai.. Su tam tikrais nuosmukiais, tačiau vis tiek laiminga. O dabar negaliu net su savim pabūti be jokių priekaištų.. Tai baru save(nesąmoningai, įprotis) dėl augančio svorio, kuris gal net ir krenta (?), bet kadangi mažai sportuoju ir beveik nebežiūriu, ką valgau (įtemptas dienos režimas ir nauja mokykla kalta; nors, ko gero, aš pati dėl visko pati kalčiausia :)), tai atrodo, jog jis auga, raumenys pamažu virsta riebalais; tai priekaištauju, jog nesugebu atlikti būtiniausių darbų, o to dažniausiai nepadarau, nes būnu pervargusi.. Nors pagaliau pradėsiu lankyti baseiną ir Climbing club'ą!! Tai pagaliau nugara atsigaus ir raumenys labiau dirbti pradės. Nes su nugara... ojojoj... skauda, be pilates treniruočių, siaubas. Namų darbų nė nepaliečiau, tik bandau pabaigti tekstilės ir tapybos projektus, bet labai sunku pagauti įkvėpimą, kai jo tiesiog nėra!! Norisi skaityti knygą, žaisti Assassin's Creed (kurį paskutinį kartą žaidžiau vasarą) ir žiūrėti 'The Carrie Diaries'! Ir ne, aš nesu žaidimų ar serialų maniakė! Tas ir keista! Kad noriu viską veikti tik prie kompo ir tik feisbuko, serialų, žaidimų ar nuotraukų pavidalais. Bet tik ne daryti darbus, kuriuos reikia daryti ir tik ne tai, kas į naudą mano sveikatai (vis sunkiau prisiversti sportuoti ir sveikai maitintis). SCREW IT!!! I WANT TO LIVE IN MY OWN WORLD. NOT IN THIS REALITY F*CK.
 Ir iš tiesų, dalykas tas, kad man reikia vėl išmokti mylėti save. Nežinau, kada nustojau tai daryti. Gal tai stresas mokslo metų pradžioje viską nulėmė.. Gali būti. Nes nuo tada žiauriai pasikeičiau. Gerai. Bent jau išsiaiškinau, kas su manim darosi. Maniau, kad pasidariau laisvesnė, bet iš tiesų pasidariau dar labiau suvaržyta. Viduje. Nebeturiu daug laiko, nebeturiu tų ramybės ir apmąstymų pilnų dienų. Dabar jaučiu tik gyvulinius poreikius: valgyti, miegoti, ..., atlikti savo pareigas ir pan. Man reikia meditacijos. Ir jogos. Reikės išbandyti. Ir būvimo su savimi. Susidraugavimo. Nes susipykau. Nejučia. Taip išėjo.

Kaip rasti ramybę ir balansą? Žinau, kad man geriausiai padeda gamta, tik nelabai šiuo metu yra galimybių vienai pabėgti kur nors, tarp medžių ir pievų.:) Kas padeda Jums?

Atsibodo gyventi su tom savo taisyklėm!! Viskas, šiąnakt miegot eisiu vėlai. Ir ne šiaip sau. O dėl savęs pažinimo ir apmąstymų. Man jų trūksta :)
~Aušrinė
P.S. Va, kas dar mane ramina..:)

4 komentarai:

  1. Bėk į gamtą. Dienai ar bent valandai. Asmeniškai labai rekomenduoju Panemunės šilą labai ankstyvą rytą. Be žmonių, su rūku ir nusekusiu Nemunu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Svajoju apie tai! Tik kad dažniausiai pritingiu arba negaliu -.- Yep. Prisipažįstu, pati kalta.

      Panaikinti
    2. Tingiu važiuoti iki Panemunės!:D

      Panaikinti