2012 m. gruodžio 28 d., penktadienis

Sadness? What's this?

Šiandiena visai visai kitokia, nei vakar diena. Viskas taip gerai, taip smagu, juokinga ir linksma. Norisi(kaip visada man) skleisti gėrį ir šypsotis!.. Pagaliau atsigavau.

Vadovaujuosi ta mintimi, kad tik patyrusi didelį liūdesį galiu patirti dar didesnį džiaugsmą. Ir kad liūdesys yra būtinas, nes jeigu jis neegzistuotų, tai neegzistuotų ir džiaugsmas. Kas būtų, jei visi būtų laimingi? Pirma mintis: šaunu, tobulas pasaulis! Bet kai susimąstau, atrandu nemažai ir blogųjų pusių. Žmonės nebevertintų daugelio dalykų. Nebūtų ką paguosti, ką nuraminti, nes gi visi laimingi, ir jiems nėra jokio liūdesio. Nebe suprastumėme, ar turime tikrų draugų. Būtų nuobodu.. Jokios įvairovės. O ir dainos, meno kūriniai vien linksmi, su "poniais ir vaivorykštėm". Žodžiu, nieko gero, kad ir kaip gerai atrodo iš pradžių.

Taigi, mano liūdesys dingo ir dabar esu atvėrusi širdį džiaugsmui!:) Vėl turiu begales idėjų, kurias, turbūt, turėčiau užsirašyti, kad nepamirščiau įgyvendinti. Beet, kadangi pasitikiu savo atmintimi, nieko nerašysiu. Nors žinau, kad vis tiek pamiršiu ;D

Nebijokite liūdėti! (..nes tiktai liūdesy / sielos džiaugsmas..)
Išsiliūdėkite, kai liūdna, o po to judėkite pirmyn!:) Svarbu nesustoti viename taške. Reikia viską apgalvoti. Man kažkada buvo pateiktas toks pavyzdys(vienos pažįstamos psichologės): turėjau rimtą, hm, problemą, dėl kurios labai liūdėjau, verkiau(kaip labai gili žaizda, kurią nuolatos skauda). Ir dėl tos problemos man niekas daugiau nerūpėjo, tik ji. Psichologė paėmė nosinaitę ir nupiešė jos viduryje juodą tašką. Parodė man, ir paklausė, ką matau. Keistai pasižiūrėjau, sumirksėjau, atsakiau "tašką". Ji pasakė, kad tame ir yra esmė. Aš matau tašką, o nosinės ne. Aplink tą tašką pripiešė kitų dalykų, ne tokių ryškių ir mažesnių. Jie visi supo tašką. Ir nors tie dalykai patraukdavo dėmesį, bet centras vis tiek liko juodasis taškas, į kurį akys pačios krypo. Tuomet ji pasakė, kad reikia apgalvoti tą tašką, bet neužsibūti apmąstymuose per ilgai. Arba per trumpai(išvis negalvoti). Kaip pavyzdį pasakė štai taip: taškas - tai blogi pažymiai. Gerai, tu apgalvok jį, apmąstyk, leisk sau tai suprasti ir paverkšlenk, bet po to eik daryt namų darbų ir mokytis. Išleidi visas emocijas, apgalvoji, o tada imiesi veiksmų, kad tą problemą išspręsti. Taip padedi sau. Pabūni su problema tiek, kiek reikia, kai jau atrodo, kad nebėra prasmės liūdėti, lyg liūdi per prievarta, ir tada judi toliau.
Tai vėlgi leido man suprasti, kad apmąstymai - mažyti lobis žmogaus pasąmonėje.
O be to, tas liūdesys(problema), buvo sukelta didžiulio džiaugsmo, kuris taip nekaltai pasibaigė. Jie turi keistis vietomis, kad palaikytų įdomų, žmogišką gyvenimą, kaip kad dieną turi pakeisti naktis. 

Nesitikėjau, kad taip išsiplėsiu :)
Liūdėkit ir verkšlenkit, tik ne per ilgai,
~Aušrinė :3

1 komentaras:

  1. "Nors žinau, kad vis tiek pamiršiu ;D" Manau, pamirši pamiršti :)

    O šiaip labai džiugu, kad atsigavai :)

    AtsakytiPanaikinti