Ratu... ir visada aplink

Jaučiuosi laiminga. Neapsakomai, be galo, be krašto. Dabar žinau, kad viskas YRA gerai ir drąsiai einu tolyn. Taip, einu tolyn, bet ne ratu, jau nebe. Kada nors gal ir sustosiu pakely, pasuksiu galvą vėstančių pėdų link ir suprasiu, jog visa tai - tik vienas didelis ratas, bet dabar, šiuo metu, manau, kad einu tolyn. Sugebėjau taip stipriai pasikeisti per keletą dienų, svarbiausia - į gerą, ir tiek daug suprasti, kad dabar negaliu grįžti prie to, kas buvo seniau.
O, kaip ačiū Tau, kad atvykai į mano gyvenimą! Mano širdelė Tavęs jau nebe pamirš. Tu apsigyvenai joje ir įkvėpei nuostabiems dalykams! Ačiū ir už nuotykius, už išmintį, už protingus patylėjimus ir už kvailiones tuo pačiu... Bet daugiausia dėkoju Tau už tai, kad taip puikiai mane išklausei ir sugebėjai suprasti.
Tavo kompanijos laukdavau kiekvieną dieną, net jei kartu prabūdavom vos pusvalandį. Užtekdavo Tave tik pamatyti ir mano pilve apsigyvenę tūkstančiai mažyčių sparnelių imdavo plasnoti kaip pašėlę. Galvoje - lengva sumaištis. Širdyje - palaimingas jausmas. Šypsena veide ir bendras juokas - kūnų kalba, kurios mes nė nesupratom. Bet jautėm. To užteko.

Dėkinga Tau esu

Ir myliu aš labai

Susitiksim mes dar kada nors,

Kai atvės krantai.

Krantai, kurie kadaise šildė

Ir glaudė žmones įvairius,

Tą naktį jie atlėks pas mus,

Aplankys mūsų sapnus.

Ir atsibusiu aš anksti ryte,

Kaip įprasta jau - pas Tave,

Užuosiu meilę danguje

Ir saldų laimės vyną širdyje.

Suprasiu tad, kad mylima esu -

Išlėksiu nuostabiu paukščiu.

Ir nebandyk pavyt -

Tik skrisk ratu,

Džiaugsimės mudu kartu.

Įsimylėjusi,

Aušrinė