24-osios dienos naktis
Pagaliau mano smegenų simuliuojama realybė atrodo vėl pakeliama. Pagaliau dėlionė dėliojasi, pagaliau matyti dėsningumai, grožis, ramybė, prasmė. Pagaliau pradedu priimti tai, kad galimai esu visai kitas žmogus nei prieš 10, 8, 5 metus. Pagaliau pradedu priimti pokytį . Gal tikrai? Per daug priešindavausi? Nesugebėjau išgirsti savęs, pamatyti impulsų bei ženklų, simbolizuojančių yrančius keliukus. Gal būtent tai ir nuvedė į savidestrukciją? Pokytis yra baisu. Pokytis yra sunku. Ar pagaliau pribrendau? Kuo toliau senstu , tuo labiau suprantu, kodėl vyresnieji įprastai kone fetišizuoja nerūpestingą vaikystę, paieškų kupiną paauglystę... Pagaliau pradedu suprasti, kad mano gyvenimas vis arčiau tos ribos, kuomet didžiąją dalį laiko užims darbas. Bet viskas su tuo yra gerai! Svarbu nebijoti laviruoti pajutus, kad pasukau ne ten. Svarbu neprarasti kibirkštėlių, kaip kad rašiau sau ne kartą. Įmanoma viskas - vienokia ar kitokia forma. Pagaliau pradedu suprasti, kad deadlainai veikia. Ir koki
