Tėti, mama, jūs man davėt daug skausmo

Juokinga, kaip dažnai gyvenimas gali apsiversti aukštyn kojomis. Nuvalkiota frazė, bet ir vis tiek; stebiuosi mumis, stebiuosi mumis visais - cheminių medžiagų maišeliais, keistų minčių, pasaulėžiūrų kratiniais, nuolat kintančiais, besimainančiais, mutuojančiais, dažnai suvėžėjančiais...

---

Kadaise mano tėvai išsiskyrė. Buvau dar maža. Pamenu, kad mano kiek vyresnis brolis baisiai liūdejo - kai dabar pagalvoju, turbūt čia ir buvo tas taškas, tas lūžis, nulėmęs kai kuriuos tolimesnius jo gyvenimo vingius. Pamenu, kad aš neliūdėjau. Vis tiek matysiuosi su abejais tėvais? Gerai. Tėtis gyvens čia pat? Gerai. Na, ir gyveno šalia, ir matėmės. Visada matydavomės. Turėjom įvairių veiklų kartu; net ir vėliau, kai jis išsikraustė kiek toliau, iki tam tikro amžiaus kas kelias dienas abu važiuodavom pas tėtį, o po to grįždavom pas mamą. Manau, man baisiai pasisekė - abu tėvai į situaciją žiūrėjo adekvačiai, nejutau kažkokių didelių trūkumų, augau sveika, žvali, smalsi ir savimi pasitikinti. Problemas pradėjau suvokti tik po mokyklos baigimo, išsikrausčiusi iš gimtųjų namų beigi miesto. Na, bet visi tėvai daro klaidų, visi vaikai užaugę turi savų problemų, atkeliavusių iš vaikystės - prie maniškių problemų prisidėjo tik dar vienas mažytis tėvų skyrybų elementas. Kas čia tokio. Esu bendravusi su mergina, kuri pasakojo, jog jos tėtis sugebėjo apie aštuoniolika metų nuo savo antros žmonos nuslėpti tai, kad turi dukrą... Taip, man labai pasisekė, kad turiu abu tėvus, kurie yra suinteresuoti mano gerove. Ilgą laiką maniau, kad dėl tokios situacijos net esu stipresnė, nei galėčiau būti, ir kad tuo visai džiaugiuosi. Ach, Aušrine. Dabar manau priešingai.

Juokinga, kaip skirtingai augdama vertinau tėtį ir mamą. Kadangi gyvenom su mama, ji visada buvo šalia - na, žinot, daugiau trinties, daugiau pykčių, daugiau visokių neigiamų emocijų, kitaip ir negali būti su pačiais artimiausiais žmonėmis. Bet. Kiekvienas turim mokytis sugyventi kartu, išmokti kylančias problemas išspręsti draugiškai. O, to mūsų trijų šeimoje tikrai nebuvo. Tikriausiai dabar niekinu pažįstamus studentus, kurie kiekvieną savaitgalį grįžta namo, nes aš pati nelabai turiu kur grįžti. Namai yra čia ir dabar, ten, kur gyvenu - su R. ir su katinu, bet ne ten, ne tuose vaikystės namuose. Ne pas tėtį, ne pas mamą. Namų sąvoka pasimetė kartu su tėvų skyrybomis.

Taigi, kadangi gyvenom su mama, daug ir pykomės būtent su mama. Aš niekaip negaliu sau atleisti to, kaip mes, vienintelis mamos turtas, su ja elgėmės. Tik dabar pradedu suprasti, kiek daug vertingų gyvenimo pamokų ji mane išmokė, kad ji yra pati geriausia mama, kokia tik gali būti. Paauglystės metu mudu su broliu ją suėdėm - dar prisimenu jos liūdesį; džiaugiuosi, kad dabar ji laiminga, džiaugiuosi, kad dabar pagaliau kuriam stipresnį ryšį.

Mama visada buvo tas žmogus, kuris man leido būti savimi. Ji leido man kurti, pasitikėjo manimi. Neturėjau kažkokių didelių suvaržymų, apribojimų, tad dar ir dabar mėgstu sakyti, kad pati save užsiauginau - kūriau, domėjausi, ieškojau ir taip save formavau. Tebeformuoju. Bet mamos vaidmuo buvo ne ką mažesnis. Tai ji mane išmokė dalintis tuo, ką turiu, su kitais, tai ji mane išmokė draugiškumo, supažindino su nuoširdžios meilės sąvoka. Ji juk visada mane ir mylėjo tokią, kokia buvau - nesistengė pakeisti. Tik dabar matau, kaip ji bandė mane išmokyti mylėti save.

Ji niekuomet nesivaikė madų, nesidažė, neavėjo aukštakulnių. Pamenu, kad kurį laiką - paauglystė pradžioje - dėl to pykau (“Kodėl mano mama negali būti kaip kitos mamos - moteriška?..”), bet tik dabar pradėjau jaustis dėkinga. Oh, tai dėl jos aš neišsiugdžiau prasto įpročio dažytis, maskuoti netobulumus, perdėtai rūpintis savo išvaizda. Tai ji man patarė nesiskusti rankų, nes vėliau tik dar daugiau tų plaukų ataugs. Sakė, kad esu graži tokia, kokia esu. Ir tikrai: užaugau galvodama, kad esu užtektina tokia, kokia esu, man nebuvo ir nėra baisu neatitikti standartų, elgtis “nemoteriškai”. Oh, ši laisvė nuostabi! Žinau, kad dauguma merginų tokios laisvės nė neįsivaizduoja.

Tėtis mane išmokė pritapti. Iš principo jis buvo tas, kuris atrodė kaip dievas, tas geresnis iš dviejų turimų tėvų; žinoma, dėl labai paprasto dalyko - nes nesimalėme kasdieninėje košėje, gyvenom atskirai. Jis buvo logikos balsas, taikdarys, problemų sprendėjas. Į jį kreipdavausi, kai kildavo problemų, jis atrodė visažinąs gelbėtojas. Pas jį būdavo smagiau leisti laiką, su juo susigalvodavom smagesnių pramogų, o, be to, jis juk geriau vairavo mašiną ir pasileisdavo fainos muzikos. Žinoma, kad vaikams toks tėvas atrodys geriau. Ach. Dabar matau, kad jam galbūt truputėlį per daug rūpi įvaizdis, matau, kad mūsų gyvenimo politikos skiriasi kardinaliai. Jis buvo tas, kuris pasėjo manyje kompleksų, kuris bandė įskiepyti, kaip turi elgtis mergaitė, pridovanojo įvairių naivių įsitikinimų. Skaudu matyti, kaip dabar yra auklėjamos mano sesės, kurios ateity dėl to neišvengiamai turės rimtų kontradikcijų.

Taigi, tėtis buvo tas asmuo, kuris antrokei ar trečiokei man pasakė, kad jau laikas skustis pažastis. Tas, kuris visad nužiūrinėdavo plaukuotas rankas arba beatauginėjančius plaukelius ant kojų. Tas, kuriam netinka, kad užsiimu "nemoterišku" sportu, turiu raumenų. Tas, kuriam mergaitės turi būti “gražios, pasitempusios, itin prisižiūrėti”. O, tėti, kokia nesąmonė! Kaip juokinga, kad dabar visas šias pamokas bandau išmesti šiukšliadėžėn. Tai vertinga pritapimo prie visuomenės prasme, bet aš visai nenoriu bukai pritapti... Gerai, kad žinau taisykles, bet nesiruošiu jų laikytis. Man tikrai nesvarbu, kad kažkam neįtiks kuri nors mano kūno dalis. Velniop tai.

Juokinga, kaip viskas apsivertė. Juokinga, kaip pasikeitė mano požiūris į abu tėvus. Blogiausia, kad niekada nebuvau nei su vienu iš jų itin artima. Būčiau norėjusi turėti gražią šeimą. Taip. Norėčiau.

Tėti, mama, jūs man davėt daug skausmo.

Tėti, mama, jūs man davėt daug džiaugsmo.

Ačiū.

2017, juosta. Tranzas Italijon kaip beprasmis bėgimas nuo namų.