“Tu esi lyg du visiškai skirtingi žmonės”

Aš esu du skirtingi žmonės viename. Vakarop persimainiau ir su giliu, gal net kiek melancholišku susirūpinimu - lyg būtų skirta visai ne man - tai ištarė R. “Tu esi lyg du visiškai skirtingi žmonės”. Ir tikrai - pati žinau, kad vieną dienos tarpsnį šokinėju iš džiaugsmo, koks pasaulis nuostabus, geidžiu jį tyrinėti, kurti, ieškoti, o, va, po kelių valandų guliu sukritusi į apskritimą ant kilimo ir nebesugebu kilstelėti nė lūpų kampučių.

Prieš kelerius metus pradėjau klijuoti sau etiketę. “Depresija” - šiais laikais jau daug kam pažįstamas žodis. Nemėgstu etikečių, bet taip žymiai paprasčiau paaiškinti žmonėms, kodėl neatvykai, kur dingai, kas vyksta. Paprasčiau, nors visai ne paprasta. Bėda su tokiomis etiketėmis - dažnai net žmogus su diagnoze iš tiesų nežino, kas jam yra. Tiesiog, va, taip yra, ir viskas. Užsidedi etiketę, ir tuomet įveikti savo bėdas tampa dar sunkiau - bent jau man tai veikė būtent šitaip (tiesa, populiarus naratyvas teigia priešingai). Dabar, girdint tiek R., tiek kitų pastebėjimus, norisi klijuotis kitą etiketę - “bipolinis sutrikimas”, “maniakinė depresija”, bet, et, gal užteks tų etikečių. Žinau tuntus žmonių, kurie man pasakytų (ir pasako), kad turint tikslią diagnozę, būtų galima skirti gydymą ir taip išvengti kančios, bet šiais laikais viskas gydoma vaistais; nemanau, kad nei tokias, nei kitokias problemas visų pirma reiktų spręsti vaistais. Aš nė nemanau, kad įmanoma tiksliai nustatyti tokius “sutrikimus”. Lankiausi pas psichiatrą, psichoterapeutę, psichologes - nelabai jie man padėjo, nors ir mačiau, kad norėjo padėti, kad norėjo tikėti galį.

Ech. Aš esu du priešingi žmonės viename. Visi mes esame du ir daugiau žmonių viename, bet tai labai priklauso nuo aplinkybių; suvokiau, kad aš būnu du skirtingi žmonės net ir esant toms pačioms aplinkybėms. Gal čia ir yra skirtis tarp ligos ir sveikatos? Žinoma, nebūna visiškai identiškų situacijų, bet tam tikri dėsningumai vis tiek egzistuoja. Supratau, kad nelabai galima nuspėti, kaip jausiuosi ir kaip galų gale pasielgsiu.

“Juodos” būsenos yra sunkios, bet suprantu, kad žmonėms, kurie su tuo nesusidūrė, tai įsivaizduoti taip pat yra sunku. Net ir R. po šitiek laiko vis dar stebisi, kad galiu magiškai patapti savo priešingybe; persimainau per keliasdešimt minučių. Tarkim, yra rytas, planuojuosi savo veiklas, galvoje dūzgia minčių greitkelis - noriu ir tą knygą perskaityt, ir tą projektą pagaliau įgyvendinti, ir dar padirbti, ir apkepą pietum išsikepti, ir ir ir... -, o tada netikėtai visi norai pasuka kažkokiu duobėtu keliu ir atsiduriu akligatvyje, kuriame iš visų pusių į mane atsimuša atgal visos mano juodos mintys: “Tu nevykėlė, ir vėl susimovei, tau čia ne vieta, nesugebi gyventi, tavo gyvenimas apgailėtinas, tu tik griauni santykius ir kitų žmonių nuotaikas...” Ir tai sukasi, sukasi, sukasi. Visuomet, kai užsisuka toks ratukas, šalia atsiranda dar viena mintis - mintis apie savižudybę. Įsivaizduoju, kaip kitiems sunku suvokti tokią mintį, nes ir pati kažkada to nesuvokiau. Atrodė nu tikrai neįtikėtinai keista, kaip žmogus galėtų norėti numirti. Esmė ta, kad tokie žmonės geriau jau nori numirti, negu gyventi savo pačių nuolat besisukančiose patyčiose. Ten būna baisu, ten būna juoda ir iš ten sunku sugrįžti.

Pastebėjau, kas iš tiesų padeda. Tai supratingi žmonės. R., kuris tampa atrama, kuria galiu pasitikėti; draugės ir draugai, kurie vis tiek lieka draugėmis ir draugais, net jei netyčiomis juos atstumiu ar per sunkius epizodus pamirštu; šeima, kuri gal ir ne visai supranta, bet bando padėti savais būdais, pabūti šalia, suteikti saugumo. Visa tai labai padeda. Visa tai ir palaiko. Nežinau, moralas tai ar ne. Gal tik noriu pasakyti, kad bullshitas gyvenime tikrai nepadeda. Žinot, kuo gydomas bullshitas? Tikrumu.

Kartais atrodo, kad pasaulis eina į vis daugiau netikrumo. Kitais kartais pragiedrėja, kai suprantu - aplink dar daug yra ką puoselėti.

2022, Vilnius. 35mm.