Traktatas apie R. tėvą

Įdomi vieta aiškintis santykius su draugo tėvu, bet, ką gi, kažkodėl mano sąmonėje iškilo būtent ši paauglystės pritvinkusi tvirtovė - nuo mokyklos baigimo publikavau čia tik keletą įrašų, tad gausis įdomus papildymas. Jau ne vienerius metus planuoju paskaityti, ką čia esu prirašiusi, paanalizuoti, pastebėti, kokios įžvalgos išsitrauks save į dienos šviesą. Visgi čia užfiksuota ir santykio su R. pradžia, palikta visokiausių tik man vienai suprantamų užuominų, tad turėtų būti įdomu; lyg kalbėčiausi pati su savimi. Tuo pačiu simboliška leisti būtent čia nugulti problemai, taip glaudžiai besisiejančiai su R.

~~~

Ši problema... sena kaip pasaulis. Ar bent kaip R. tėvas. Kitą vasarą bus 10 metų nuo tada, kai pamilau R., ir devyneri nuo tada, kai pradėjom susitikinėti. Anuomet dar buvau mokykloje ir buvau užsispyrusi idealistė - ak, na, bet ir dabar vis dar esu tokia, tik jau mačiusi šio bei to daugiau šiam pasauly.

Pamenu, kad tada R. tėvai mane ganėtinai žavėjo - palyginus su mano šeima, jie buvo gana laukiniai, mėgo keliauti (ką mėgau ir aš, bet mano šeima nelabai), įdomiai gamino valgį (gausų visokiausių prieskonių) ir, bendrai paėmus, buvo kieti. Tik kai pabaigiau mokyklą ir mėnesį kartu su R. pas juos pagyvenau (ir padirbau), pamačiau, kodėl mano tėvams jie ne itin prie širdies... Ak, na taip, smulki detalė - mūsų tėvai pažįstami, jie buvo kursiokai. Mūsų tėčiai kurį laiką kartu dirbo, buvo atnaujinę studentavimo laikų santykius - tada ir susipažinau su R.

Taigi, matydavau, kad mano tėtis kiek keistokai reaguoja į mano įsimylėjimą ir visą santykį su R., bet jis niekad nieko nesakė. O kai vieną vasaros mėnesį pagyvenau su jais, pamačiau, kas jį slėgė. Taigi, toliau pabandysiu glaustai nupiešti R. tėvo portretą:

Traktatas apie R. tėvą

Be galo užsispyręs ir principingas žemaitis, šiaulietis. Po mokyklos baisiai norėjo įstoti į dailės akademiją, bet jo nepriėmė, tad susinervinęs įstojo į žemkę. Kadangi kalbam apie laukinius 90-uosius Lietuvoje ir dar apie Šiaulius, turbūt nereikia aiškinti, kad jis mokėjo išlikti, atstovėti už save, nuo ankstyvo amžiaus pradėjo dirbti visokius darbus, kad galėtų save išlaikyti ir būti nepriklausomas. Šita savybė plaukia per visą jo gyvenimą ir yra ko ne pats pamatas - savarankiškumas bet kokia kaina. Nepaisant to, tiek iš jo paties kalbų, tiek iš kitų žmonių istorijų susilipdžiau vaizdą, jog stipriomis įžvalgomis nepasižymėjo, nors ir turėjo gerą galvą ant pečių - realiai plaukė su visais pasroviui ir per daug nesusimąstydavo, kodėl kažką daro. Pavyzdžiui, tipinė 90-ųjų Lietuvos jaunimo istorija - neplanuotas nėštumas studijų metais. Tuomet vestuvės, vertimasis per galvą, trys darbai ir t.t. ir pan. Nelabai protinga, bet kai jis dabar apie tai kalba, atrodo, kad didžiuojasi. Ir tikrai - smagu, kad daug dirbo, nepasidavė, galiausiai iškilo ir susikūrė tokį gyvenimą, kokio norėjo (?). Na, ar tikrai tokio norėjo, klausimas, bet pamatus po kojom pasidėjo ir ekonominį saugumą užsitikrino, o tai - visai neblogai. Bet, jeigu prasuktume visus metus iki šių dienų, pamatytume, kad viso to pasekmė - chroninis darboholizmas, atmieštas alkoholiu, keiksmažodžiais ir kartumu. Šiandien galim pamatyti tik nukvakusį senį, kuris absoliučiai nebemoka bendrauti, yra tiek sulaukėjęs, tiek atsiribojęs nuo išorinio pasaulio, kad atrodo, jog joks saulės spindulys jo sąmonės taip ir nebepasieks iki pat jo dienų galo. Šiandien mes turim žmogų, kuris gal ir tvirtai stovi ant kojų, bet bamba ant viso pasaulio, yra pilnas kontradikcijų - realiai, jeigu klausytumėtės jo eilinių monologų, pamatytumėt, kad beveik kiekvienas naujai išpyškintas sakinys yra absoliuti priešingybė prieš tai buvusiam, bet jis neturi nė menkiausio suvokimo apie tai. Šiandien turim žmogų, kuris neturi nė lašo empatijos - jam realiai nesuvokiama, kad žmogus gali nuoširdžiai norėti padėti kitam. Šiandien turim žmogų, kuris dirba kiaurą dieną visą savaitę, o grįžęs namo ilsisi gerdamas prie teliko - ir save jis vadina “laimingu”. Šiandien turim žmogų, kuris prie svečių gali savo žmoną išvadintini įvairiausiais keiksmažodžiais ir nejausti nė lašelio gėdos. Šiandien turim žmogų, kuris savo paties sūnų privedė prie šizofrenijos (čia jau mano interpretacija apie R. brolį, bet girdint, kaip kalba tas brolis ir kaip kalba jo tėvas, vaizdas atrodo identiškai). Taigi, šiandien turim tokį žmogų, kokio man niekur kitur neteko sutikti. O sutikau tikrai įvairių socio- ir psichopatų, įvairių bambeklių, įvairių empatijos stokojančių žmonių; tokio tamsaus nemačiau niekur.

Taigi, kol per daug neįsivažiavau, paaiškinsiu mane kankinančia problemą. Viskas, ko kada nors norėjau R. tėvo namuose, tai tiesiog susikalbėti su jo tėvais. Realiai vien galėti pakalbėti. Ir būti išgirstai. Na, žinot, palaikyti kiek įmanoma normalų, nors ir minimalų žmogišką santykį. Per visus šituos metus su R. tėvu ne kartą susikirtom, nes esu bandžiusi užstoti R. brolį prieš baisius R. tėvo stūgavimus, bet tai baigdavosi visada tuo pačiu - absoliučiu nenoru suprasti, ką jau ten suprasti - nenoru net išgirsti. Nuo tada jis įsikando, kad bandau jį “pakeisti”. Dabar, gyvendamas tarp tūkstančio savo iliuzijų, jis bet kokį mano žodį laiko ketinimu jį “pakeisti”. Bet, realybė tokia, kad bendravimas ir yra vienas kito keitimas... Jeigu kalbiesi su kitu žmogum, jis palieka minčių tavo galvoje - na, jeigu jo klausaisi -, tokia ir yra bendravimo esmė. Apsikeiti mintimis, stiprini santykius, bandai sukurti gražesnę aplinką, pastūmėti tiek kitus, tiek save teigiamų pokyčių link. Taigi, problema ta, kad bet koks bandymas komunikuoti su R. tėvu būna visiškas fiasko, atrodo, kad tai tikrai yra neįmanoma, kad tas žmogus tiesiog nemoka klausytis nieko kito, tik savęs. Ir tai yra baugu. Čia ir yra problema - net nekalbant apie tai, kad man nesmagu galvoti apie mudviejų su R. vaikus, kurie turės tokį senelį; man be galo negera dėl pačio R. tėvo. Skaudu matyti, kaip jis kiekvienu savo poelgiu, kiekvienu žodžiu spinduliuoja nesugebėjimą džiaugtis, ir tuo pačiu girdėti, kaip jis man aiškina: “Tu manęs nepakeisi. Aš esu laimingas”. O dievai, aš net neįsivaizdavau apie tokios situacijos galimybę! Kad žmogus tikrai gali elgtis kaip absoliuti laimingo žmogaus priešingybė ir teigti, kad jam viskas gerai ir kad jis nenori keistis! Kaip sunku suprasti, kad jis niekada nematė nieko geriau! Kaip sunku, kad visą šį negatyvumą turėjo iškęsti tiek daug žmonių aplink jį... Matau tas žaizdas, kurias jis paliko R. Matau visa tai ir R. motinoje. Matau, koks yra tos šeimos gyvenimas, kaip žmonės geba susitaikyti su esama padėtimi ir dar vadinti ja miela... Išties, žmogus tikrai sugeba priprasti net prie atšiauriausių sąlygų ir dar jas pamilti, pateisinti, kaip kad yra rašęs Niliūnas... O man skauda širdį ne dėl to, kad jis mane vadino “malalietka”, ne dėl to, ką kalbėjo apie mano mamą, ne dėl to, kad laiko vaiku ir kad su pasimėgavimu kartoja, jog “suaugsi”. Visa tai užgauna ego, užgauna savimeilę, bet labiausiai visgi skauda suvokimas, kad nelabai galiu kažką pakeisti... Kad nelabai galiu įžiebti nors mažulytės švieselės toje tamsumoje. Kad nematau, kaip man padėti jam pamatyti daugiau. Kaip išlipti iš to užsisukusio, srutų pritvinkusio minčių rato.

Kadaise, kai jau buvau pamačiusi tikrąjį R. tėvo veidą, radau jų namuose iškarpą iš laikraščio. Joje buvo visa jų šeimos nuotrauka ir interviu - daugiausia su R. tėčiu. Ale kaip “pavyzdinga šeima”. Labai nustebau, bet tuo pačiu ir nudžiugau, buvo įdomu. Bet beskaitydama tekstą, tas dar jauno R. tėčio mintis, baisiai nuliūdau - suvokiau, kad jis visuomet buvo toks. Net būdamas jaunas kalbėjo apie tai, kaip “pasaulis eina velniop”, kaip viskas blogai, apie politiką, apie žmones, apie viską viską kalbėjo naudodamas vien juodą spalvą. O dieve, tuo metu man taip suspaudė širdį - jis nepatapo tokiu iš savęs, matyt, jį tiesiog taip užaugino, kas žino, kaip jį auklėjo ir kokia buvo jo vaikystė, bet jis toks buvo jau seniai...

Tad štai, dabar manęs niekaip neapleidžia mintys apie jį, apie tai, ką jis yra man sakęs ir kaip man su tuo gyventi. Tai yra mano draugo, potencialiai mano vaikų tėčio tėvas. Svarbus, artimas žmogus. Ir visgi, absoliučiai svetimas ir tolimas.

Prieš keletą metų smarkiai susiriejom ir nuo tada iš viso vienas kitą kaip ir ignoruodavom. Kai pas juos atvažiuodavom, jis su manim net nepasisveikindavo. Po to pradėjo sveikintis, bet nekalbėdavom. Bet aš pavargau tylėti, pavargau klausytis jo sunkaus, be galo negatyvaus tipo monologų prie pietų stalo, pavargau jo vengti ir kažkiek bijoti, tad, kai neseniai vėl juos aplankėm, pabandžiau vėl šnektelėti. Ak, tai buvo katastrofa. Niekaip negaliu išmesti to iš galvos. Ir nežinau, kaip man pasielgti. Mano šeima, mano giminės, mano draugai, realiai visa mano aplinka tokia, kad žmonės rūpinasi vieni kitais ir stengiasi, kad tiek patiems, tiek ir kitiems būtų geriau. Ir tai veikia! Žmonės aplink mane yra laimingi. Tad nenuostabu, kad man visuomet norisi kitiems padėti, rūpintis, plėsti šį šiltų santykių ratą. Tai, kad vienas artimiausių mano draugui žmonių nukerta visas grandines, man sukelia neįtikimai daug diskomforto. Aš nenoriu numoti ranka, pasakyti, kad man nesvarbu, ir visą likusį laiką jį ignoruoti - ne, toks poelgis paverstų mane panašesne į jį, o jis man yra pats geriausias pavyzdys, kuo būti nenoriu. Bijau, kad jei įsileisiu į save šito žmogaus pochuizmą, pati tokia pavirsiu. O nuo to bus tik blogiau ne tik man, bet ir kitiems, supantiems mane... Uždaras ratas. Bet tuo pačiu su šituo žmogumi yra neįmanoma nė pasikalbėti. Galiu būti kiek tik įmanoma atvira ir priimti visas jo idėjas, bet jis vis tiek paims bet kurį mano žodį ir iš jo savo galvoje sukurs absoliučiai nuo realybės nutolusią istoriją ir visu tuo apkaltins mane. Jis nemoka klausyti. Nemoka kalbėtis. Kaip palaikyti gerus santykius su žmogumi, kuris nemoka bendrauti?

Panašu, kad atsakymo dar ilgai ieškosiu... O visu tuo dalinuosi veikiausiai dėl to, kad žmonės pamatytų, ką gali izoliuotumas. Tekste nepaminėjau, bet R. tėvai jau daugybę metų gyvena net ne kaime, o už jo ribų, atsitvėrę, savo vienkiemyje, gamtos apsupty. Tokioje aplinkoje sunku išlikti labai lanksčiam ir atviram kitiems. Nors įdomus tas faktas, jog R. tėvas įsivaizduoja būtent toks esąs... Bet gal ir neturėtų stebinti. Juk ir homofobai sako, kad nėra homofobai. O žmonės, kuriems viskas blogai, sako, kad jiems viskas gerai. Ach.

Taigi, palieku tai kaip tiesiog padriką vieno žmogaus studiją. Išplėštas iš visumos atrodo keistai, lyg būtų čia tik įklijuotas, bet, tikiu, kad šis tekstas turi kažkokią vertę savy. Jei ne kitiems, tai bent man. Norėčiau tikėti, kad kada nors ateity skaitysiu šį tekstą ir šypsosiuosi, nes viskas jau bus pasikeitę. Nes ir šis žmogus gali būti laimingas. Jei tik norėtų.

2017, juosta