24-osios dienos naktis

Pagaliau mano smegenų simuliuojama realybė atrodo vėl pakeliama. Pagaliau dėlionė dėliojasi, pagaliau matyti dėsningumai, grožis, ramybė, prasmė. Pagaliau pradedu priimti tai, kad galimai esu visai kitas žmogus nei prieš 10, 8, 5 metus. Pagaliau pradedu priimti pokytį.

Gal tikrai? Per daug priešindavausi? Nesugebėjau išgirsti savęs, pamatyti impulsų bei ženklų, simbolizuojančių yrančius keliukus. Gal būtent tai ir nuvedė į savidestrukciją? Pokytis yra baisu. Pokytis yra sunku. Ar pagaliau pribrendau? Kuo toliau senstu, tuo labiau suprantu, kodėl vyresnieji įprastai kone fetišizuoja nerūpestingą vaikystę, paieškų kupiną paauglystę...

Pagaliau pradedu suprasti, kad mano gyvenimas vis arčiau tos ribos, kuomet didžiąją dalį laiko užims darbas. Bet viskas su tuo yra gerai! Svarbu nebijoti laviruoti pajutus, kad pasukau ne ten. Svarbu neprarasti kibirkštėlių, kaip kad rašiau sau ne kartą. Įmanoma viskas - vienokia ar kitokia forma.

Pagaliau pradedu suprasti, kad deadlainai veikia. Ir kokie jie reikalingi! Norėčiau nugyventi savo gyvenimą nesirūpindama pinigais, biurokratija ir kitais mūsų pasaulio bullshitais, ant kurių stovi žmogiškumas, savitarpio pagalba, didūs atradimai bei progresas; norėčiau visą man skirtą laiką praaugti, pratobulėti, ieškoti, domėtis, kurti. Bet turėdama visą pasaulio laiką (pojūtis panašus) suprantu, kad dažnai daugiausia tobulėjimo vyksta būtent tada, kai turiu atsakomybių, kai turiu darbų, kai turiu deadlainų.

Įdomiai šis pasaulis surėdytas, ar ne? Intuityviai daug kas atrodo vienaip, bet yra bemaž priešingai. Kartais labai norisi nebebūti, bet kitais kartais... kitais kartais trokštu spausti gyvenimo žiedą delne ir kuo ilgiau, kuo ilgiau nepaleisti, neleisti, neleisti žiedlapiams pradėti kristi, verstis, pūti, nebebūti...

Pagaliau pradedu gyvai suprasti, kad meilė yra dviejų žmonių reikalas. Ir ne tik tai, kad stengtis turi abu; taip pat ir tai, kad stengtis turi tik du. Daugiau nereikia. Daugiau trukdo. Daugiau kol kas dar neišspręstas reikalas - kam gadintis nervus? Mano ilgamečiai santykiai pasmerkti, bet galbūt kada nors, jei norėsis, jei pavyks, sukursiu naują ryšį, stiprų savo trapumu.

Galbūt pagaliau pradedu bręsti. Ir skausminga, ir gera unisonu.

Aušrine, nebijok. Eik, veik, gyvenk. Kaip seniau, kaip visuomet. Tikiu tavimi.

- gegužės 24-osios dienos nakties Aušrinė

2021, Nida. Juosta.