Tropikai. Utopija.

Buvo pats vidurdienis, kai supratau, kad sergu sunkia liga.

Tropikai.
Utopija.
MIZANTROPIJA.

Į verdantį vandenį įbėriau daugiau druskos ir išmaišiau lęšių snukius. Šlykštūs, rausvi snukučiai... Daugybė bjaurių menkystų, skystablauzdžių, apsiseilėjusių, lengvai manipuliuojamų avyčių. Banda! Sumauta banda.

Tąpat dieną veik svaiginamai užsimaniau padaryti kažką gero; gal paskambinti mamai? aplankyt senelius? tėtį? Kažką iš šitos varginančios operetės, iš viso to, ko manausi norinti tik būdama toli ir nepasiekiama, tik kol nebendrauju - o užtenka kokio sušikto skambučio, ir viskas vėl grįžta į savas vėžes. Į mizantropijos vėžes.

Siaubinga, kaip greitai viskas keičiasi.
Naivus noras išgelbėti pasaulį ir džiuginti kiekvieną, sutiktą savam kely (o net ir tuos, kurių nesutinku)! Skriskit šalin, jūs naivūs. Ne, tame nieko blogo nėra - tai gal net kaip tik pats geriausias dalykas pasauly! - bet atstokit. Kartą peržengus tą murziną slenkstį, kelio atgal, greičiausiai, nebėra.

Tiesa, ignorance is a bliss.
Bet apie tai dar reikės nuspręsti pačiai.

Tropikai. Utopija.