Mano košė

Verdu manų košę; lėtai beriu kruopas ir maišau, maišau, maišau... Užsimaišau iki vaikystės. Šypteliu ir pagalvoju apie mamą - ak, na nebuvo gi viskas taip blogai. Nėra ir dabar. Išsiskyrė mūsų keliai ir gyvenimai, aš esu tragiška duktė, ir vis tik nemažai atsinešiau iš tos vaikystės su mama, iš dar jaunos, laimingos ir žavios mamos.

Tiesa, vėliau su broliu ją suėdėm. Tikrai tikrai, tikrąją to žodžio prasme. Bet aš kažkaip net nežinau, ar verta dėl to kažką kaltinti ir apskritai galvoti, "o kas būtų buvę, jeigu..." Įvyko būtent taip. Visi iš to kažką pasiėmėm. Kažką palikom.

Norėčiau dabar pas ją nuvažiuoti ir pasakyti: "Noriu, kad būtum laiminga". Lyg tai viską atpirktų! Lyg ką nors pakeistų. Cha. Bet noras nuoširdus. Mintis nuoširdi. Žinau, kad ji dabar yra arčiau laimės nei per paskutinius penkerius, o gal ir visą dešimtį mano augimo metų. Ir vis tiek noriu jai tai pasakyti. Noriu, kad tai išsipildytų su kaupu. Už viską.

Vaikystėje buvo toks keistas dalykas su ta manų koše - aš ją itin mėgdavau, bet niekuomet nesuvalgydavau savo lėkštutės, nes įpusėjus pasidarydavo bloga. Ir vis tiek - cinamonas, plonytis košės sluoksnis ant lėkštės kraštelio, varvanti uogienė ir amžina kova su jos raudonais syvais, besistengiant neleisti nutekėti ant lėkštės, kuo ilgiau išlaikyti ant kruopų viršaus... Puikiausias vaikystės skanėstas. O gal ir simbolis.

Iki kol pati pradėjau gaminti valgyti, įsivaizdavau, kad cinamono skonis yra kaip manų košės. Vėliau ragaudavau paslapčiomis, bandydama sau tai įrodyt, bet kiekvieną kartą gaudavau vis iš naujo nusivilti - nė velnio ne manų košė, fe kažkoks.

Galų gale subrendau, patyriau tikrąjį cinamono skonį kartu su galybe jo paskirčių - na ir kas, kad jis man nebekvepia manų koše? Matau, kad manų košė, taip pat kaip ir prisiminimai apie mamą - vėliau dar gavau palyginti jos manų košę su kitų mamų ir jos buvo nepalyginamai pati pati geriausia - yra įsirėžę kažkur giliai giliai, vaikystės pasąmonėje.

Tai štai, atkapsčiau.

Tikrai, visi mes iš savo vaikystės, nelyg kokios planetos!..

Ibeyi - River