Rytiniais tylos apsiautalais

Retai taip nutinka, kad atsikelčiau anksčiau už R. ir savo atsikėlimu jo nepabudinčiau. Šiaip atsikeliu anksčiau beveik visuomet (o ypač studijų metu), tačiau jis miega taip jautriai kaip mano mama (!) ir norint, kad jis nepabustų, jam greičiausiai reiktų gerai užkišti ausis. O gal ir šiaip izoliuoti - apvynioti kūną kokiu lytėjimą eliminuojančiu audiniu...

Tačiau širyt man pavyko. Jis gal labai pavargęs... Dar ir patriukšmavau truputį, o jis toliau miega, susivystęs į savo kokoną! Dar ne drugelis, dar šiek tiek ne. O man - ramybė. Man - vaikystė.

Šiomis dienomis viskas taip maloniai primena vaikystę; apie jos mažus niuansus, detales, kurios suformavo dabartinius poreikius, požiūrius, pageidavimus. Štai taip atsargiai tyliai elgtis per pastaruosius metus teko gal porą kartų, o tokių situacijų metu mane veik netikėtai apima svaigus ir geras jausmas, primindamas mažąją mane, kuri va tokiais momentais nežadindavo mamos, vos pakirdusi eidavo kažkuo džiaugsmingai užsiimti ir nieko nesitikėdavo iš naujos dienos - tokia džiaugsmo pilnatvė, oazė, veiklų ir idėjų pilnas gyvenimas, o rūpesčiai apsibrėžia ties vienu svarbiausiu "nepažadinti mamos".

Dabar gi... Net kai R. nepabunda nuo mano atsikėlimo ir rytinių triukšmų, aš vis tiek pažadinu jį savais prisilietimais, atsigulimu šalia ir gėrėjimusi juo - tai kas kita.

Ir apskritai... R. taip išmušė mus iš vėžių! Och, pakeisti sugebėjo kardinaliai - paskutiniai ketveri metai į mano gyvenimą įnešė nežmoniškai daug tamsių minčių, tą pačią mizantropiją ir ištrynė veik be pėdsakų visą mano naivumą. Taip ir su gebėjimu elgtis tyliai, subtiliai, motiniškai - jis tikina, kad jam švelnumo ir co. nereikia, aš juo netikiu ir toliau darau savo, bet po metų gyvenimo kartu matau, kad mano instinktai bus atšipę... Kad net tyliai elgtis ryte tampa nedideliu iššūkiu, nes prie jo elgtis tyliai visai nebūtina - tai jis pats, būdamas toks ramus, kels galybę triukšmo. O iš kur aš galėjau žinoti!

---

Šiandien jo neprižadinau ir atsiguliau į savo lovą ant nugaros. Stebėjau protarpiais lubas, protarpiais žydrą dangų su jį skrodžiančiomis šelmeninėmis kregždėmis arba atidarytą langą, į kurį vis trankosi kokia muscidae šeimos atstovė - vos nuskridus vienai, į jos vietą atskrenda kita ir lygiai taip pat daužosi... Nepakeičiamų nėra.

Pagalvoju apie mamą. Vėl kyla žodžiai, kuriuos norėčiau jai pasakyti.

"Vis tik tu buvai visai šauni mama". Ne, tada truputį pakoreguoju. "Vis tik tu esi visai šauni mama". Taip, ir iš ties. Rūpinaisi, mylėjai, prižiūrėjai. Kas, kad vėliau tai pasidarė per sunku. Dabar aš tave suprantu. Tik dabar.

Viską viską. Kaip tau turėjo skaudėti, kaip buvo sunku po išsiskyrimo, kaip džiaugeisi turėdama mudu, bet po to mes praėjom sparčiai augti ir teikti vis didesnį procentą kančių, o ne džiugesio. Kaip tai tave sužlugdė, sutrypė mūsų žodžiai, veiksmai, nerūpestingumas. Ach, gražiai visa tai ištverti galima nebent užsitildant jausmus. Tai siaubinga. O aš... aš net savotiškai gėrėjausi tuo, kad neturiu gražios, normalios šeimos! Kad tai man visuomet buvo sunku! Kad aš neturiu kur sugrįžti ir man taip gerai!

Sancta simplicitas!

Tai ir yra viena didžiausių priežasčių, kodėl mano gyvenimas dabar taip klaikiai nesilipdo. Aš jį sudėlioju į vietas, patepu klijais, laukiu, kol užstings, o šie vis išskysta, vis kažkokiu būdu išgaruoja, primindami kitą tokį skystį... Ir vėl lindžiu isterijoj, nesusivokime, disbalanse, ir vėl rankioju dėlionės dalis, stengiuosi, bet pastaroji nesilipdo, niekad taip ir nebesusilipdo.

Tai aišku, turėti šeimą, kuri sucks, yra visai ne privalumas. Šeimą, pas kurią nenori, o gal ir nebegali grįžti. Kur tavęs nelaukia, kur tu nelauki. Kur nesikalbi, kur neįdomu. Žmonės, kurių nepasiilgstu. Su kuriais vien kalbėtis telefonu yra koktu.

Betgi.. ar įmanoma dar tai pakeisti?

(ir girdžiu savyje tą vis dar neužmuštą naivią mergaitę, kuri džiaugsmingai klega: "VISKAS YRA ĮMANOMA!")

SOKO - We might be dead by tomorrow