Radiniai

Darau prielaidą, jog yra tokių sferų, kurių mes niekaip negalime "pamatyti", jokiais jutimais tų sferų informacijos pasiekti, nes paprasčiausiai neturime joms reikalingų receptorių, tam tinkamų organų. Kaip, antai, regimasis pasaulis, kuris mums nieko nereikštų, jeigu neturėtume akių. Galėtume apgraibomis kažką liesti, čiupinėti, tokiu būdu labai labai tyrinėdami tą "mums neduotąją" sferą, galbūt net ją visai neblogai apibūdinti, tačiau niekad, o, niekad negalėtume jos pamatyti iš tiesų, jokiais prietaisais nepakeistume elementarios, nors taip sudėtingai sutvertos, akies - šviesai jautraus organo. Galbūt, jei, neturėdami regos, vis tik turėtume klausą, kada nors sukurtume prietaisus, gebančius "išgirsti" šviesą ir taip nusakyti regimąjį pasaulį, bet pats žmogus jo niekada neišvys, nebent per kiek laiko evoliucionuos.

Tai reiškia, kad tos sferos, kurias žmonija tyrinėja neturėdama atitinkamų receptorių savo kūne, niekuomet negalės būti iki galo ištirtos ir "pamatytos" tokios, kokios yra iš tiesų. Žmogaus gebėjimai šioje vietoje per daug riboti.

Tai ypač tinka dvasių pasaulio, dimensijų, Visatos tyrinėjimams. Dvasių mes negalime nei matyti, nei girdėti (jei paliksime ramybėje vargšų žmogelių vizijas, nei užuosti, nei paragauti, nebent sąlyginai jausti, jeigu tikėsime jų savaiminiu egzistavimu, kadangi visos dalelės yra vienokiais ar kitokiais būdais tarpusavyje susijusios, tad šiokia tokia informacija gali būti perduodama. Bet tai primityvu, per maža. Panašiai jaustųsi žmogus, kuris negali niekaip kitaip jausti aplinkos, tik girdėti. Apie prie jo einantį žmogų jis turėtų spręsti iš ano žingsnių, balso, kvėpavimo, rūbų šiugždėjimo, bet tai suteiktų tiek maža informacijos apie tai, kas tas žmogus yra, kaip jis atrodo, ko galima iš jo tikėtis, kad žmogui tik su vienu vieninteliu receptoriumi - klausa -, tą ateinantįjį būtų beprotiškai sunku suvokti iš pagrindų, įsivaizduoti ir, juolab, perprasti. Ko gero, jis niekuomet nesusidarytų apie aną visiškai aiškios vizijos, net jei pastarasis save nuodugniai apibūdintų. Ką sako žmogui, niekuomet neregėjusiam jį supančio pasaulio, ruda spalva? Arba tam kuris neturi nei lytėjimo, nei regos pojūčių, kumpa nosis? O neužuodžiančiam - prakaitas? Negalinčiam jausti skonio - rūgštumas? Taip, kai kuriais atvejais išvardintieji dalykai galėtų sietis su kuriuo nors kitu turimu pojūčiu, dažniausiai neišvengiamai ir siesis, bet taip stipriai ne iš tos pusės, aplinkkeliais, kad tas žmogus vargiai galės suprasti tų reiškinių prasmę.

Panašiai yra ir su dimensijomis, Visata - visa tėra spėlionės! Mes nė negalime be įrankių pagalbos išbūti kosmose ar, visų pirma, palikti Žemės atmosferą. O dar kalbame apie visos Visatos pažinimą! Tai bus tik nuotrupos, hipotezės arba postulatai - aklųjų vizijos. Juk savo aplinką kasdien galime matyti iš savęs, savo akių bei proto dėka, be jokių įrankių (neatsižvelgiant į to regėjimo kokybę). To paties "iš savęs" negalime matyti daugelyje kitų tyrinėjamų sričių, kurias ir tyrinėjame dėl to, jog nepažįstame. Bet ar gali būti, kad kada nors pažinsime?

Esmės, ko gero, neperprasime niekada. Tai mums tiesiog neduota?

(Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad visa neturi prasmės ir reikia nustoti stengtis. Kitaip kurių galų aš, tu, mes čia esam?!)