Bet man skauda! Tai gerai, kad skauda!

Nežinau, kas noriu būti. Ne, nežinau, kas esu.

Išmokti kažko naujo žymiai sunkiau stiprioms individualybėms. O aš nežinau, kas tokia noriu būti. Ryški individualybė ar lanksti prisitaikėlė. Prisitaikymas padeda pastebėti, mokytis, išlikti neutraliam tuo pat metu iškylant virš kitų - taip lengviau perprasti, išmokti, susikaupti. Veik garantuoja gerą ar bent palankią reputaciją. Esant aštriam, giežtam bei kategoriškam būdui tu gali būti geras savo srityje, kurią galimai (ir greičiausiai) dievini. Priešingomis aplinkybėmis, gali būti pakankamai geras ar net geriausias visose įmanomose srityse (o įmanoma aprėpti tikrai ne viską, optimistai). Mergaitė, sutikta ryte, einant į mokyklą, aš ją jau mačiau. Mes važiavom tuo pačiu troleibusu. Vieną kartą į priekį, prieš keletą mėnesių - ji mokėsi geografiją, aš žinau, pažįstu mūsų mokyklos geografę. Ji - malonus, žmogiškas žmogus. Dar kelis kartus grįžome kartu namo. Taip, aš ją mačiau. "Mes iš tos pačios mokyklos, ar ne?" "Taip." Šypsenos, šypsenos, trečdalinis amžiaus skirtumas, bet kontaktas įvyko - 10-ies minučių kelias iki mokyklos išnaudotas labiau nei produktyviai; tai buvo šilta, tai buvo gera, tai buvo žmogiška ir nuoširdu. O ji stebėtoja; matau, kad pastebi, stebi, yra budri. Man ji patinka, ir aš prieš ją beveik nesijaučiu didelė - aš maža, maža, mažytė. Miniatiūrinė. Šeši metai nėra daug, šešeri metai - lašas jūroje. Well, depends.

Kodėl kodėl kodėl taip skauda, kai mane vertina, kai vertina neteisingai, nors aš pati žinau savo vertę, nė nėra jokios vertės, tu esi tai, ką darai, ką mąstai, ką valgai, kuo kvėpuoji - ar nematot, koks bullshit? Ne ne ne, kas aš esu? Kas tu esi? Kažkada aš tikrai buvau aš. Kada? Kada tai buvo? Kur skilimo taškas? Mąstau, mąstau ir suvokiu, jog laikas, o su juo atplaukiančios žinios tai padarė - kuo daugiau žinau, kuo daugiau atsiranda galimų perspektyvų įsivaizduoti vieną ir tą patį tašką, tuo platesnio akiračio darausi, ir tuo labiau prarandu save - o kas gi aš? Blaškausi tarp vieno, kito, vieno, trečio, matau daug variantų ir kiekvienas iš jų man pradeda tikti, tikrai, juk prie kiekvieno galėčiau prisitaikyti, o kažkada apie tai nė negalvodavau, tiesiog buvau aš, tiesiog veikdavau, ir tai buvo mano dvasia, mano AŠ. Filosofai pameta save. Aš matau. Jie mato daug. Mato plačiai, apibendrintai, iš daugybės pusių, jie varijuoja, ieško tobulybės, paaiškinimo, laikosi tam tikrų nuostatų, taip jie save ir praranda. Kuo toliau žengiu, tuo tamsiau. O kodėl tamsa turi būti traktuojama kaip blogis? Nemanau. Kad jau pamečiau save, tai ko neturėčiau toliau eiti į tą tamsą? Tebūnie tai mano nauja šviesa. Ei, juk aš viskas vienu metu. Aš ta mergytė languota suknyte, aš toji padūkusi greitakojė kiemo mergiotė, aš ta aštraus, guvaus proto, įžeidi ir išdidi mergaitė vidurinėje, aš ta pati surimtėjusi-beveik-gimnazistė, aš ta pati vėl maža ir išsigandusi ir vėl pirmokė, vėl antrokė, aš ta, kuri perprato sistemą, aš ir ta, kuri geriausia, aš ta, kuri pasikeitė, kuri gal ir prisitaikė, kuri nebežino, kaip atrodo manoji individualybė, kuri galbūt ir esu, aš ta pati pasimetusi-beveik-suaugusi, aš nebežinau, ar bijau klysti, ar einu geru keliu, aš nieko nebežinau, taip staiga, aš pasimetusi, kuo toliau, tuo labiau, kuo daugiau žinau, tuo mažiau man aišku; viena turi būti tikra - aš esu vienis. Visos kažkada buvusios aš esu aš dabar ir visos kada nors būsiančios aš irgi esu čia ir dabar. Tad kodėl vis atrodo, jog save pamečiau?

Nežinau nežinau nežinau, nežinau kas gi noriu būti. Kas tokia. Cinikė ir nihilistė, stebėtoja nevertinanti pasaulio, tik besimokanti, nuolat ir iš visko, ar toji iš dalies prisitaikanti prie aplinkybių, iš dalies iš jų išsiskirianti savo sugebėjimu prisitaikyti, toji miela, šilta, draugiška ir geranoriška būtybė, kuri reaguoja į kiekvieną ir kuriai kiekvienas nuoširdžiai rūpi - aš nesu nei viena, nei kita, tik ne ne dabar. Kadaise buvau antroji. Gal visai neseniai ir toji pirmoji. Mane pakeitė. Aš pasikeičiau. Visi keičiasi. Visi visada tokie patys. Ciniškumas nereiškia, kad pradėsiu kitus nuvertinti (tikslas yra iš vis nevertinti bet kuriuo atveju), kad užriesiu nosį, kad tapsiu apatiška, arogantiška ar dar kokia nors - tai tereiškia atsiskyrėlės vaidmenį. Su savomis nuostatomis. Prisitaikėlė reiškia geranorišką žmogystą su nuolatine šypsena ir švelnumu, pakantumu. Atsiskyrėlė reiškia, kad kitiems padėsiu kuo galėdama kaip ir visada, kad vis dar būsiu paslaugi, maloni, supratinga ir empatiška kasdieninėse situacijose su žmonėmis, ypač nepažįstamaisiais, bet tai taip pat reiškia, kad veik nieko neprisileisiu arčiau. Kad jiems nepasakosiu apie save, kad jų taip pat ir neužjausiu - iš ties, man beveik niekada ir nesinori užjausti. Verksniai užknisa. Aš daug verkiu. Nesuprantu, kas yra su tuo verkimu. Kadaise priekaištavau sau dėl savo perdėto jautrumo. Matyt, tokios savybės niekur nedingsta. Tai įgimta. Seneka panašiai rašė apie scenos, kalbėjimo prieš publiką baimę - ją galima įvaldyti, ją apraminti, išmokti valdyti savo kūną, bet ta baimė, jeigu jau yra, niekuomet nedings. Gyvenime sutikti žmonės tai paliudydavo. Bet, ak, verksniai užknisa. Aš verkiu literally. Jie verkia metaforiškai. Kasdien. Dėl to, kas jiems nepatinka/kaip nepasisekė/kaip sunku, kad suplyšo pėdkelnė/kaip užknisa tie namų darbai/kaip niekam neturi laiko ir šiaip dėl visko, dėl ko tik įmanoma. Nežinau, kaip galėčiau tokius dalykus ignoruoti būdama šilta ir draugiška. Čia padeda tik atšiaurumas ir šalti nervai. Sugebėjimas atsiriboti, laiku nueiti. Aš nenoriu jų guosti. Galiu nebent įkvėpti savo pavyzdžiu, kurio jie daugeliu atvejų nė nenorės pamatyti, net jei tas pavyzdys reikštų visų tų problemų išsisklaidymą. Žmonės to nenori. Jie kažkodėl nori verkti. Ir čia neišvengiamai pagaunu save atmintyje piešiant mon amour atvaizdą - gal jis tikrai ne žmogus? Aš juk juo žaviuosi. Juk ilgą laiką norėjau būti į jį panaši. Tapau. Iki ribos, kai iš viso pasimečiau, nežinodama, kuo noriu būti. Aš piešiu sau linijas, ribas, nusistatymus, kuo būti, ką noriu daryti, kaip turėčiau elgtis, o juk būtent tai man ir aiškiausiai sako, kad aš taip elgdamasi nesu, kas esu. Ar aš nenoriu būti aš? Iš viso to peršasi išvada, jog būdama savimi būčiau niekas, dar viena avis bandoje, būčiau pilka, metaforiškai verkianti, netobula, nesusiderinusi, be režimo, būčiau viskas, kas nenoriu būti. Ar tu esi tai, kas esi ir kas nori būti ir siekdamas to toliau tampi savimi, ar tu, siekdamas savo idealo, tampi kitu asmeniu? Taip, neišvengiamai tampi. Ne, tu vis tiek esi tu. Man skauda, ir aš mėgaujuosi savo kančia.

Ką reiškia kitų žmonių nuomonės? Jos nieko nereiškia, kai susimąstai ar, veikiau, pasiskaitai neabejotinai motyvuojančio interneto su savo optimistiškai sraipsniais straipsneliais - kažkada taip ir aš darydavau - juk tikrai nieko nereiškia, jos nieko nelemia, vien tavo reputaciją, o savo reputaciją juk net ne tu formuoji, o tie kiti žmonės su savomis nuomonėmis, kurias dažniausiai paveikia kitų žmonių nuomonės, nes gi banda. Individualybių mažai, tvirtų žmonių, stoikų, beatodairiškai pasitikinčių savimi yra tikrai mažai, būdamas lankstus, tu, ko gero, negali į tokius lygiuotis. Kaip žinoti, koks tu turi būti? Aš nežinau. Nuomonės nieko nereiškia. Prisimeni tai kiekvieną kartą prieš bandydamas save įtikinti padaryti kažką, kas neabejotinai verčia galvoti apie kitų žmonių nuomones, kuriems, ko gero, labiausiai rūpi nuomonės apie juos pačius, o jeigu ir ne, tai bent jau tavo veiksmas jiems visai ir neparūptų, bet tau vis tiek baisu viską statyti ant tos plonytės kortos, ant savo reputacijos, kuri realiai aprūpina tave ir kitais dalykais - netgi pinigais, laime. Prisitaikėliškumas - gana lengvas kelias į gana padoriai, nors ir sąlyginai laimingą gyvenimą. Ne! To tai jau tikrai nenoriu. Ne ne ne; o kodėl padariau išvadą, kad individualybėms sunkiau mokytis ko nors naujo? Gal nebūtinai? Gal priešingai? Ach, na, nežinau, kas noriu būti!

Ir kodėl gi taip skauda, kai tave vertina žmogus, kuriam iki brandumo kaip iki Andromedos, kuriam nėra nė ko lygintis su tavimi, kuris visiškai tavęs nepažįsta ir pažinti nenori, kaip ir tu jo, beje, bet kuris įvardija tavo gyvenimo ypatumus ir manosi žinąs, ką sako, nors tai yra visiškai priešinga ir dėl to skaudu, bet kodėl gi skaudu? Jis juk žemiau. Bet kaip galima taip teigti, jeigu tu išvis nelygini ir nevertini, tik stebi? Bet kuriuo atveju skauda, skauda, skauda, kas esi neteisingai įvertinamas, kad esi neįvertinamas. Net žmogaus, kuris realiai turi žymiai daugiau galimybių tave pažinti ir žinoti tavo įpročius, nes gyvena su tavimi po vienu stogu. Gal todėl ir skauda? Susikuri savo nuomone apie save patį, galvoji, kad taip ir kiti tave mato, ypač namiškiai, stengiesi, darai, sieki tų tikslų, o, pasirodo, tu iš tiesų  nieko nesieki, nieko nedarai, net nesimokai, tik tuščiai švaistai laiką, galbūt myliesi ir lengva ranka matuojiesi brandų gyvenimiūkštį, nieko daugiau. Iš ties graudu, jei kam iš ties taip atrodo, nes, na, juk yra puoselėjami visiškai kitokie tikslai, norai, pozicijos, įsipareigojimai! Tu darai daug, ir stengiesi, ir matai rezultatus, kurių kažkodėl kiti žmonės nemato. Jie nenori matyti. Tu gali jiems pasakyti. Bet jei turi susiformavęs tokią pasaulėžiūrą, kuri neleidžia tau to daryti? Kuri sako, kad bus geriau, jei liksi neteisingai įvertintas? Bet tau skauda! Tai gerai, kad skauda! Kai skauda, esi gyvas. Mes bėgam nuo skausmo. Labiausiai turbūt gelia dėl to, jog tave įstumia į tą scenarijų, kuris tau yra pats nepriimtiniausias, priešingybė tikslų kurių link sėkmingai eini. Tu jau pusiaukelėje, tu tenai, kur nori būti, tu ieškai, tu stengiesi ir kuri, bet kažkas tave numurkdo į tokį dekadansiškumo lygį, kurio niekada nė nebuvai pasiekęs, ir tu nė nesupranti, kodėl. Kaip neteisinga. Geriau pagalvojus, juk ir aš taip elgdavausi. Su tuo pačiu asmeniu. Ar čia yra tas atvejis, kai žmogus, matantis kito žmogaus suodiną veidą, plauna švarų savąjį, nes mano, jog jo yra toks pat nešvarus, o tas kuris yra murzinas, toliau palaimingai gyvena iliuzijoje, jog ir jo veidas toks pat blizgantis ir nepriekaištingas? It could be. Man vis norisi praustis.

Dar įdomu stebėti pyktį. Jis užeina, kartais tikrai užplaukia. Nežinau iš kur, kaip, kodėl, bet užverda. Tuomet stebiu save iš šalies ir bandau kaip nors save paveikti, žaisti su tuo jausmu - pakurstyti, nuraminti. O tatai jau sudėtinga. Bet stebėti - smagu. Panašiai kaip su kančia. Gera, kai ji yra. Iš tiesų. Gera, kai savo skausmu nesigiri. Kai neviešini, nerodai, nesureikšmini, bet stebi pats, stebi save, stebi iš šalies. Tai tampa malonumu. Ypač, kai susivaldai. O ką reiškia susivaldymas? Ar tai vėlgi - savęs praradimas? Aš nežinau! Kas aš esu, o, kas aš esu?

Aš ieškojau kažko ko galėčiau ieškoti

Neniekink, nevertink, nesigirk. Tokiu būdu išliekama nešališku. O ir laiko daugiau atlaisvėja. Bet aš vis dar nežinau, kas noriu būti!

"Tas stipriausias, kas labiausiai vienas."