Įžangos įžanga

------------

Žmogus jis buvo įmantrus. Ne išsičiustijęs, ne dabita, nevaidino svarbesnio ar juolab geresnio už kitus, ir vis tik bet kas iš šalies, kas tik būtų galėjęs į jį atidžiau pažvelgti - o tokių buvo mažuma, mat jisai buvo savo srities - slapstymosi - meistras ,- būtų galėjęs pasakyti, jog jis buvo būtent įmantrus. Ta jo įmantrybė spindėte spindėjo lipdama per pilkus švarko atlapus, skęsdama miniatiūriniuose raukinukuose, atitinkančiuose marškinių atlenktąją dalį ties kaklu, gobšiai lįsdama per kojinių murzinumą, laisvų kelnių klešnes, sunkius, deguto spalvos batus, senumo sulig profesoriaus, su kuriuo jis vis prasilenkdavo darganotomis dienomis ties Reformatų skveru, žilais plaukelių likučiais, tačiau, kitaip nei gerbiamojo retkarčiais sutinkamo išsimokslinusio žmogaus ševeliūra, išlaikiusiais nepriekaištingą būvį, taip pat akiniais, užimančiais nepamainomą vietą jojo dešiniajame delne ir naudojamais tik kažkuo labai susidomėjus (mat padėdavo sutelkti ir išlaikyti dėmesį), bet svarbiausia - tokio gyvo, bet tuo pačiu neįmanomai rimto, žavingo, šarmingo, susikrimtusio, rafinuotumu apipinto, gilaus ir jausmingo, įžvalgaus, tačiau kažkokiu būdu niekada nepastebimo veido išraiškoje. Jei kas būtų į jį nors žvilgtelėjęs, nors akimirksnį, gal tik pasukdamas galvą ir taip netyčia užkabindamas jį savojoje trajektorijoje, jei tik kas nors būtų taip padaręs, be jokių abejonių, tuojau pat būtų jį atpažinęs. Kiekvienas, be išimčių. Netgi didžiausias vargeta, benamis, girtuoklis, begulįs šaltame šlapiame skersgatvy - išimčių nebuvo. Tai, žinoma, privalėjo būti milžiniška garbė, taip pat ir privilegija. Arba kažkas fantastiško, arba persipynusio su politika, pasakytų skeptikas. Cha! Ir vis tik jis suklystų. Nebuvo tai nei fantastika, nei nuobodi kasdienybė tarp valdančiųjų sluoksnio - veikiau r e a l y b ė. Tai buvo visiškai realu, apčiuopiama, liūdnai tikroviška. Išgyventa ir išjausta jo, mūsų ypatingojo, nors niekuo per daug ypatingu nepasižyminčio ir būtent dėl to ypatingo, veikėjo neuronuose. Jis jautė tai ir žinojo, kad jaučia, taip kaip ir gyveno, žinodamas kad gyvena - juk yra milžiniškas skirtumas, kai kažkas tiesiog yra, nes yra, bet žmogus apie tai nesusimąsto, ir priešingai, kai jis tatai jau yra apsvarstęs dešimtis, o gal šimtus ir dar daugiau kartų, kai jis pilnai suvokia, kame, kas ir kaip. Nedažnai taip nutinka. O dar įdomiau, kai toji gyvybė ne tik suvokia, bet sąmoningai viso to nevertina - įvyksta savotiškas apsimetimas, “žinau, kad nieko nežinau”, užlipama ant laiptelio kažkur, tarp debesų, tokio nepasiekiamo ir net neįžiūrimo paprastiems Žemės šliužams, zujančiais tuo pačiu Reformatų skveru įprastomis dienomis, bet, šiukštu, tik ne lyjant! Visa tai jis žinojo, bet savo žinojimą išduodavo tik retkarčiais, per klaidą užsimiršus iššokančiu šypsniu, ar labiau kokiu išraiškingu vypsniu, kuris jokiu būdu nereiškė paniekos, nors tuo pačiu metu tik tai ir tereiškė, tačiau niekas, o, niekas niekada to šypsnio nebūtų galėjęs pamatyti, jei ne šis pasakojimas, nušviesiantis mūsų gerbiamo pono gyvenimą kitokia, įmantriai fikcijine, kryptimi. Mat jo gyvenimas jokiu būdu nebūtų galėjęs pasisukti bet kokia kita kryptimi, tik ta, kurią jis pats matė ir jautė, kai tuo tarpu jo niekas nematė ir nejautė, ir tik jo susivokimo dėka, nes jei bent sekundei įmantrusis būtų užmiršęs savo budrumą, o gal net ir minties aiškumą, ši nedovanotinybė tuojau pat būtų atsiliepusi jo žinojimui, o taip pat ir visiems kerams, tokiems beprasmiams, kadangi nepastebimiems. Štai čia priėjome ribą, kuomet privalu įspėti: visa tai yra neišvengiamai beprasmiška ir jokia kita istorija nereikalaus tiek daug atsakymų kiek ši, ir ji tikrai, neabejotinai bus vienintelė, kuri nesuteiks nei vieno iš paaiškinimų. Tai jūsų pasirengimas panirti į beprasmybę. Pratybos. Vieno žmogaus šypsnio ribose.

------------

(Ištrauka iš naujų prirašliavojimų.)