mane auklėja knygos

"Ne taip norėjau tave išauklėti",- atsidūsta niekada neturėta mama.
Bet mane auklėjo knygos.
Pradžioj - nekaltos, po to jau kaltesnės. O ten, ten visur mergaitės domisi berniukais. Vėliau - vyrai moterimis. Kažkodėl moterų vaidmuo ryžtingumo atžvilgiu sumenksta. Nežinau, gal dėl mano auklių čia taip. Gal kitiems kitaip.
Bet mane auklėja knygos, neturima mama.
Ir jei reikiamu momentu nepakišai reikiamos knygos - knygos nekaltos. Juk matyti, kad aš tokia. TOKIA.
Ir aš skaitysiu granto vaikus, net jei šypsosies "per vėlu, per vėlu.." Velniop!
Mane auklėja knygos, mama.
Noriu vėl išsiauklėti vaikiškumą.
Keista, kai pagalvoji, kaip viskas apsiverčia. Vaikystėje žavisi brandumu, brandoje - bara ir rauna vaikiškumą.
Tikiuosi, labai tikiuosi, kad neteks suaugti. Iki nuobodybės. Nesupratingumo. Beprasmės beprasmybės. Mat ne visa beprasmybė veda į niekur; niekur neveda. Yra, kuri veda visur. Jei teki.
Arba jei turi karščio.
(tarp kitko, gal ir turiu)