Iš atsitiktinių užrašų arba Kodėl Dievulis man neleido būti hermafroditu?

Apskritai, tai moteris yra (labai) dievintina būtybė. Tikrų tikriausiai dievinama bei sudievinama, nepaisant daugybės jas lietusių ar vis dar tebeliečiančių neteisybių, neteisėtų bausmių, žeminimo ir nuvertinimo. Net jei moteriškė - vien mokslo neverta namų šeimininkė, ir tiek, kaip buvo laikoma daugybę amžių, amželių, pusamžių, ką gi vyras darytų be jos po karo, sunkios darbo dienos ar paprasčiausiai užslinkus nakties šydui? Na, žinoma, dėl to ir garbina! Cha! Kiekvienas vyras, apimtas nenugalimų geidulių, sudievina moterį, nes tik ši sugeba tuos geidulius tinkamai, paslaptingai, net nežemiškai nokautuoti. Be to, man neretai iškyla mintis, kad galbūt vyrai mums visuomet paprasčiausiai pavydėjo, nes, net ir būdamos nemokytos, įvairaus luomo moterys stebindavo savo supratingumu, išmintimi, pastabumu, ir gal dėl to vyrai tuos mokslus joms draudė, nes, na, toks nuovokus padaras, tikėtina, galįs pralenkti ir juos pačius, o kartu - ir jų ego; juk argumentas, kad moteris turi rūpintis šeima, vaikais, namais ir niekuo daugiau, nes, tinkamai rūpinantis šiais pamatiniais dalykais, kitkam neliks laiko, ir šiaip, taip gi Dievo duota, pakankamai nesvarus, kaip rodo nūdiena - kiek daug ta dailioji lytis spėja! o dar be to, galbūt čia ir yra šuo pakastas, galbūt šiais laikais jau ir prasidėjo tai, ko per amžius padėties šeimininkai, šeimos galvos visuomet slapčia bijojo - moterys, ypač Lietuvoje, ima viršų, vadžias į savo rankas, mergaitės mokyklose mokosi geriau nei neklaužados berniukai (tas jų neklaužadiškumas, žinoma, žavi savybė, kurios, galbūt, taip pat pradedama stokoti mergaičių įtakos dėka), darbe (pa)siekia daugiau nei vyrai, ir čia dar, žinoma, reikėtų atsižvelgti į abiejų lyčių santykį, kuris Lietuvoje matomai nelygus, tačiau akivaizdu, jog vyrų galia mąžta; taip pat mums galima būtų pavydėti ir dėl esminių, visą pasaulį apimančių klausimų bei jų įminimo, tarkim, bandant suvokti, kas ir, visų pirma, ar yra Dievas? Anot žydų religijos, moteris savo jausmine, širdies protu grindžiama prigimtimi yra arčiau dieviškumo nei racionalusis vyras. Taigi, Dievas galbūt yra moteris, arba, jeigu iš vis belytis, tuomet neabejotinai labiau juslinis tvarinys, kuriantis ne protu, o širdimi, siela, vadinasi - neišaiškinamas, o juk toks apibrėžimas puikiai tinka moteriai, tiesa?

Se offendendo; to, ką čia prisamprotavau(nuprotavau), jokiu būdu nereikia imti už gryną pinigą ar teigti mane esant feministe, ar numanyti mano manymą, jog aš, kaip moteris, esu pranašesnė; tai tėra retkarčiais užplūstantys, be galo spontaniški išvedžiojimai, kurie jokiu būdu neturėtų nieko įžeisti (šiuo atveju mūsų visų mylimų vyriškių, be kurių moterys irgi ne kur tepasidėtų; kas be jų mus dievintų?), o tiktai padėti geriau suvokti šį paradoksaliai nesuvokiamą pasaulį.

O galėtume būt hermafroditai.. Be jokių problemų ir gynybinių kalbų tuojau pat po visų neva puolamųjų pastraipų; išvengtume gal net ir pastarųjų rašymo ir apskritai beprasmio malimo beprasmiais žodžiais daugiausia apie mylėjimasį.

Šrinė