Kam praustis, jei nėra ko nuplauti?

Tiek daug dalykų; sumaištis galvoj. Jos niekaip nenusėda, tos mintys. Niekaip. Išeinu į lauką, nežinau, kur einu, bet štai, į galvą, plaučius, plaukus plūsteli paradoksaliai gaivus, išmetamosiomis dujomis prisotintas oras, bet vis geriau, nei ta tiršta koncentracija tarp keturių sienų, ir aš pradedu pastebėti daug daugiau nei tik savo niekaip nenusistovinčias mintis. Na ir gerai. Tegu jos nerimsta. Reikia išsivalyti. Panašiai kadais skambėjo mintis: "Kitą rytą atsibudau daug geresnės nuotaikos. Nesiprausiau, niekada nesiprausiu, kai gera nuotaika. Kam praustis, jei nėra ko nuplauti?"* Taigi. O aš turėjau ką nuplauti. Kažkaip.. retai kada nebeturiu.

Kartais grįžčioju atgal, stebėdama ir stebėdamasi, kur pasidėjo tos dienos, laimingos, nelaimingos, bet jaudinančios ir aistringos dienos, kur ta naivi mergaitė, kur tos svajonės, idealai, nuotykiai, vargai, dramos, džiaugsmai, komedijos ir visi kiti incidentai? Ogi niekur. Nieko niekada nebuvo, nieko ir dabar nėra. Niekas nedingo. Arba viskas taip pat. Niekas nesikeičia, žmonės nesikeičia. Atgal nebežiūriu - o kam? Ne, ne, ne - svarbu pridėti neiginių, kad atrodytų rimčiau.

O žinot, dar labai lengva atrodyti svarbiu. Tereikia niekam neturėti laiko. Bum. Tu svarbus.

Nenoriu būti svarbi. Nenoriu turėti praeities. Nenoriu turėti tokios maišalynės savo galvoj. Geriau jau ištisas dienas vaikščiosiu po apylinkes, kad ir kaip gerai pažįstamas, bet vis tiek dar tyrinėtinas, ir stebėsiu, ir stebėsiuosi. Ar pastebėjot, kokie dideli paukščiai tos žuvėdros? Jos milžiniškos. Tikrai. Mano parkelyje jų pasitempusios klausė visos antytės - komandos aiškios, vadai taip pat. Prisitaikyti ar pakeisti? Atgimstantys prieštaravimai man kužda, kad aš ta pati, kaip visada. Nesikeičiu. Niekas iš tiesų nesikeičia.

Šrinė

*iš Rasos Aškinytės  romano "Lengviausias"