Grūdėtos varškės ir subredusių(?) vyrų ypatumai

Gėriau kavą malonioj atokaitoj
po pažastimi baisaus pasaulio
vis tik apglėbusio mane
savo tamsių skvernų neregimybe
ir buvo savotiškai gera.
Meluoju.
Vietoj kavos -
pu-erh ir žalioji arbata.

Šalia atsirado motina, -
toji pati, kaip visada.
Bet iš kur ji čia?
Gal nemačiau.
Visad praleidžiu pro akis.

Ji paėmė grūdėtą varškę,
pakėlė prieš akis
ir tarė:
"Prieš vartojant sumaišyti".
Pasakė taip, lyg netikėtų.
Nepatikėjau ir aš.
Atsiduso.
Nuleido akis.
Ir rankas.

Arbata vėso,
mane viskas ėmė nervinti
kažkaip suktis, kažkur bėgti.
Prisiminiau daugiau
nei kad esu pamiršusi
regėjusi
girdėjusi, uoščiusi, lytėjusi.
Darėsi koktu.

"Labas! Tu labai gražiai judi...
Taip... į priekį",
- lemeno pasitikintis berniokas.
O už jo - mašina
su tokiu pat kaip jis viduje.
Susiraukiau.
Šleikštu.
Galbūt šį kartą išdidumas pravertė.
O gal ir ne.

Plaukiu trečiame takelyje
beveik kaip įprastai
tik mano kūnas tirpsta
jaučiu, kad kaip biri kava
tuoj išnyks
ištirps
tuščia.

Atsigaivalėjus
pasigailiu
nes praplaukiant
mane kažkas paliečia
iš gretimo takelio.
Ne, tai ne kažkas,
aš jį pažįstu.
Eik šalin
kolei viskas paaiškinama žodžiu "ATSITIKTINUMAS".
Bet tu ir vėl mane lieti.
Aš pasitraukiu.
Daugiau nesusitinkam.
Jokia forma.
Niekaip.
Nelauk manęs.
Aš turiu vyrą ir daug kompleksų.
Be to, fu, šleikštu.

Gėralas atšalo,
motinos nebėr
kažkaip ramu ir gera.
Net per daug.
Kai neatsitiktinai
širdį praveria
sudaužo
paniekina
Keistas, kažkur girdėtas sakinys:

nepilnametės kūnas saldus.