04.04

mudvi su R. įlipom į autobusą buvo vėlu jaučiau kad su ta krūva nepažįstamų žmonių išdardėjom ne bet kur o į Vokietiją vėliau suvokiau kad į Berlyną. kurių galų į Berlyną? kas gi čia supaistys. bet mudvi važiavom būtent tenai su paprastu keleiviniu autobusu lagaminai siūbavo ant jo stogo. visi keleiviai išlipo su viltimi šiltai pernakvoti įtartinos reputacijos vietovėje jų pasirodė žymiai daugiau nei aš įsivaizdavau nes važiavo dar keli autobusiukai. juoda juoda naktis dar juodesni juodaodžiai aplink mudvi o mes stovim prie įtartino bet be galo mielo tokiu vėlyvu metu prieglobsčio švytinčiomis nuo kaitrinių lempučių angomis - langais ir durimis - ir laukiam viso to sąmyšio pabaigos. pabėgėliai! visur aplink mus - pabėgėliai. kažkoks neva pažįstamas praveda mus pro čia pat esančias atviras bet daugumai neperžengiamas duris - juk vietų skaičius ribotas - ir mes pagaliau patenkam į gana jaukų bendrabučio tipo kambariuką su keliomis dviaukštėmis lovomis ir netgi "kambariokėmis". išsipakuojam.

sapnas kartojasi iš naujo.

dabar aš be R., vis dar neįsivaizduoju, kurių galų trenkiuosi į Berlyną, bet susirandu tą patį vežiką ir maloniai jo užklausiu ar važiuodama jo autobusu pasieksiu savo tikslą. jis linkteli ir aš susikraunu daiktus. vėl naktis o gal jau paryčiai bet gana tamsu o aš važiuoju su tūlais vyriškiais gana akį traukiančiomis fizionomijomis ir man topteli kad aš ne tik viena be jokiu pažįstamų bet ir vienintelė dailiosios lyties atstovė tarp visų tų nusidirbusių įdegusių pusiau skustų veidų. kur mes važiuojam? į Berlyną! "ką tik skaičiau žinias,- sako kažkuris. - Berlyne prasidėjo pirmasis pasaulinis karas." juk jis turėjo omenyje trečiasis? ar.. toks pat kaip pirmasis? aš ne šiame amžiuje... ne, čia tik sapnas. Berlyno neramumų jaudinama bei audrinama važiuoju toliau bet po kiek laiko pabundu.

Štai tokie tie keistai įkyrūs sapnai, persigandę užmaršties.