Nenoriu paveiksliukų; paveiksliukų nereikia

Ėjom iš teatro. J. mane lydėjo.

"Kodėl mane lydi?"

"Man į tą pačią pusę."

"Bet galėtum pasukti čia, ten juk irgi yra stotelė. Aš, tiesa, irgi galėčiau."

"Galim eiti ir čia."

"Ne, aš eisiu ten, toliau."

Pėdinant pro muzikinį, ore protarpiais praskriedavo keistai aukštos ir nesuprantamos, kaip kad visuomet būna tokiems garsams pasiekus mano ausis, iš visos solistės esybės kylančios natos (matyt, todėl, kad tik protarpiais įtempdavau ausis gaudydama kitus garsus, nebegalėdama pakelti nejaukumo ir netgi šiokio tokio pasibjaurėjimo, kurį man kėlė visa šita situacija). O mes vis tolom. Tolom nuo vienas kito, artėjom prie tikslo. Jis man kažką pasakojo, kažką kalbėjo, aš irgi jam kažką sakiau, bet nebežinau ką, nes sakiau tik tai, ką reikėtų sakyti, sakiau taip, kad jam būtų geriau. Bet geriau jam nebuvo. Blogiausia, kad aš tai tikrai žinau. GERIAU JAM NEBUVO.

O paskui važiavau namo. Apie J. negalvojau. Tik vienu metu susimąsčiau, kad jis dabar, ko gero, dar liūdnesnis važiuoja į priešingą pusę ir tikrai TIKRAI perkrato kiekvieną žodį, mintį, kiekvieną mano šypsnį, mirksnį, judesį, ir taip pat žinojau, tikrai tikrai žinojau, kad aš apie jį net nepagalvojau. Tai buvo beveik pagalvojimas. O juk beveik nesiskaito?

Taigi... beveik skaitosi tik kartais. Nes šiame pasaulyje nėra tik juoda arba balta. Yra ir... pilka? Ne, anuomet mano mintys buvo koncentruotos ne į tuos dalykus, ne, ne, šiuo metu man netrūksta jaukumo. Nei jaukumo, nei pilkos, nei peilio ašmenys neatsibodo... Šį kart jaučiu, kaip manyje maišosi daugybė spalvų ir kaip jų vėliau nelieka. Juoda? O po to - visos spalvos vienu metu. Balta? Bet juk žinau, kad juoda ir balta vienu metu tikrai negali būti. Per saugų atstumą stebėjau vyrą, ant vieno kelio pasodinusį savo vaiką ir už jų sėdinčius sūnų su motina. Pastarieji buvo labai vienas į kitą panašūs. Moteris skaitė kažkokias natas.

Vienoje stotelėje vairuotojas užmigo (na, būna juk taip su jais; vargšai), tad turėjau daugybę laiko apžiūrėti nejudančią, bet nuolat besikeičiančią aplinką. Iš tiesų keista... Pokytis tarp judančio ir nejudančio autobuso ir vaizdų stebėjimo. Sustojus akimirką atrodo, kad ir gyvenimas sustojo. Alas. Pastarasis tryško gyvybingumu kaip niekad anksčiau (kaip visada/niekada), tai pastebėjau netikėtai įbedusi žvilgsnį pro langą, į niekur. Tai buvo antras aukštas, kurio viename ruoželyje buvo įsprausti sienos dydžio langai. Pro juos buvo matyti mažųjų balerinų ir balerūnų pamoka. Kažkada svajojau būti balerina. Šokčiau dabar pagal solistės natas, įpaišytas motinos, sėdinčios saugiu stebėjimui atstumu nuo manęs, lapuose, lengva kaip pūkelis, kuris ištrūko spektaklio metu aktoriams bemėtant plunksnų prikimštas pagalves (apskritai, pešti plunksnas nėra maloni veikla, o po to jas taip švaisto; ech, žmonės), šokčiau, ir mane stebėtų J. J visada ir visur mane stebi. Stebėjo. O dabar neišleidžia iš akių dar labiau, nors jis ir žino, kad jam nuo to tik blogiau. O R. nieko apie tai nežino. Galbūt ir gerai. Bet aš jau nebežinau, kas yra gerai...

Gerai = blogai.

Vienas ir tas pats. Eadem sed aliter. Aš tave myliu; tavęs nebemyliu. Eadem sed aliter. Zoori! Ak, aš ne Škėma. Stosiu į matematiką, sukursiu savo teoremas, o po to pereisiu prie literatūros. Ak, aš ne Baranauskas! Mokysiuos fizikos, o paskui pasuksiu Baranausko keliais, bet mane ištrems ir ilgėsiuosi Tėvynės. Bet, ak, aš ir ne Mickevičius! Ar aš neurotikė? 42, 42, 42... "Privalai išmąstyti, Aušrine." Aš išmąsčiau! Ak, na, bet aš vis tiek nežinau, kas aš esu!

Tapk tuo, kas esi.

Cha, cha, cha. Aš gyvenu; man gera.
Šrinė