Kentėjimas turi idėją

Aš... negaliu. Negaliu, negaliu, negaliu! Negaliu susivaldyti. Yra vienas žmogus.

Yra vienas vienintelis žmogus. Jis yra. Kažkur. Aš apie jį rašiau. Oi, ir ne kartą! Rašiau seniau, viso ko pradžioje, rašiau vėliau, viso ko pabaigoje. Kiekviena pabaiga yra nauja pradžia... Tad po to viskas tęsėsi. Ir aš vėl rašiau. Ir piešiau. Ir mokiausi, skaičiau, gyvenau, vėl ir vėl galvodama, svajodama apie jį! Ir aš norėjau daugiau apie jį neberašyti, norėjau to nuostabaus žmonių išgalvoto jausmo temos daugiau neliesti - ir pati nežinau, kodėl - bet ne, ne, ne, taip negerai! Jei ne su juo, tada čia, tada dienoraštyje, su drauge, na, bet kaip, bet turiu išsireikšti, turiu prisiminti, turiu svajoti!

Ak, kaip tatai naivu. Ne, nerašysiu apie jį. Ne. Aš tik per daug jo pasiilgau. Tik per daug dalykų jį man primena... Per daug dalykų įsipina, įsiveržia, įsibrauna į mano vaizduotę ir piešia paveikslus, kuriuose būtinai būna ir jis. Aš tik per daug jo pasiilgau. Ak. Naivuolė.

Šrine, pabusk, atmerk akis, kol dar nevėlu! Nešvaistyk savo laiko - tokiomis svajomis šiaip ar taip nieko nepakeisi. Ir ką man padaryti, kad gimiau įsimylėti? Nuolatos.

Love needs its martyrs          Bet:      I wouldn't sacrifice

Needs its sacrifices                          Anything at all to love.

(Man skaudu tik dėl to, jog nežinau, kas dedasi jo galvoje... ir širdyje).

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti*

Šrinė

*eilėraštis Tomo Petrulio