"<...> gyvenimas yra kas kita, negu bandymas ką nors apie jį pasakyti"

Ilgą laiką skruzdėlės mano galvoje maištavo nenorėdamos pabirti ant tuščio, švaraus ir NAUJO lapo - vos pabandžius sukietėjusių pirštų pagalvėlių pagalba apgyvendinti jas naujame - vadinasi, geresniame, gražesniame, tinkamesniame - skruzdėlyne, kaip mat išsilakstydavo. Neturėjau ką pasakyti. Baisu, kai žmogus neturi ką pasakyti. Tiek daug minčių, iš kurių nesugebi, neįstengi suregzti vienos gražios idėjos!.. Besaikės mintys taip pat blogai kaip ir blogų ketinimų kupinos galvos. Bet štai, šiuo metu mano būsena svari. Ji švari, harmoninga, žvali ir gyva - dabar aš turiu ką pasakyti.

----------------

Svirduliuoju, slidinėju žengdama ant, rodos, lygaus paviršiaus (o ir ledo nematyti, nors ir ant ano mane ne taip lengva pargriauti), ir vis nesuprantu, kaip man taip atsitiko? Įtemptas protas, susikaupimas, ryžtas, valia, drąsa, sąmoningumas - visa tai kartais taip staigiai slysteli ir tuo smarkiai sujaukia mano vidinę ramybę, kad net baisu pagalvoti, kas bus toliau, jei nebandysiu išsiaiškinti priežasčių ir jas įveikti. Man tatai juk nebūdinga! Visos tos gerosios savybės, kurias išsiugdžiau, įgijau - lengvai ar sunkiai -, visos jos retkarčiais praslysta man tarp pirštų, išteka, pabėga, dingsta... Prarandu aiškumą. Aiškų protą, aiškias mintis, aiškius tikslus. O tatai iš tiesų yra ganėtinai siaubinga.

Bet! Pačiu laiku susigriebiau. Ilgą laiką nebuvau miške; viena su savimi, viena su gamta - aš juk ir esu gamta! Vienas vienetas, visuma, pradžia ir pabaiga, bendruma. Ilgą laiką neleidau sau pailsėti, atsigauti, nusiraminti. Dabar žinau, kad viso ko priežastis buvo ramybės trūkumas. Tikros, savaime apimančios ramumos, o ne įsivaizduojamos. Per šį šiek tiek prislėgtą, neaiškų, liūdną laikotarpį nemažai laiko leidau viena, pasinėrusi vien į savo tobulėjimą ir neatsižvelgdama į kitus, į aplinkinių norus, troškimus, gerovę, ir vaizdavausi, kad man gerai, kad aš rami bei harmoninga. Kad skaitau knygas, mokausi, žiūriu filmus, sportuoju ir kad man dėl to gera - bet taip nebuvo. Užteko išeiti į lauką be tikslo, tiesiog, kad pabūčiau su savimi, kad iš tiesų įsijausčiau, ir viskas pasitaisė. Be to, pamačiau, kad mano kūnas retkarčiais žino geriau, ko man reikia, nei mano sąmonė - jis nuvedė mane į mišką, į gražų, šaltomis snaigėmis alsuojantį, bet svetingą ir ramų mišką. Ir aš pagijau.

Žmonių nedaug - tas gerai. O net ir tie, kuriuos mačiau ar girdėjau, teikė man džiugesį, nes jie patys buvo laimingi, buvo tokie, kaip aš, jie buvo tame miške ir tuo mėgavosi. Ypač vaikai. Šypsena veide įsispaudė vos pradėjus žingsniuoti per dar neišmindžiotą sniegą, gerai jaučiant storą užšalusio sniego plutą, kuri sutrupėdavo vos įsirėmus į ją savo svoriu, o fone krykštaujantys, nuo kalniukų besileidžiantys vaikai ir kur ne kur pro medžius prasiskverbiantys saulės spinduliai dar labiau džiugino širdį. ("Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria"...) Radau nuošalią vietelę, kažkaip net ypatingai apšviestą saulės, ir sustojau. Stovėjau, žiūrėjau, grožėjausi - gerai, kad po ranka neturiu fotoaparato. Labai gerai... Gėriau tą grožį į save, o mano mintys jau pasivaikščiojimo pradžioje buvo pradėjusios kažkur klaidžioti, kažkur giliai, kur jos seniai jau nesilankė, tad aplinka pamažu tirpo ir tirpo, kol visą kūną apgaubė maloni, nesugriaunama vėsa, kaip koks šydas, saugąs nuo blogų minčių, ir fone jau nebebuvo girdėti nei vaikų, nei žingsnių, tik kažkur tolumoje autostrada zujančios mašinos, neleidžiančios iki galo užsimiršti, per daug atsipalaiduoti. Aukso viduriukas. Na, štai!

Taip sėdėjau ten, saulutė vos juntamai glamonėjo skruostus, maloniai šaltas oras pildė plaučius - buvo gera. Sėdėjau su savimi, su gamta, po to nė pati nepajutau, kaip atsiguliau. Žiūrėjau aukštyn. Pušys. Daug daug pušų viršūnių. Stebėjau šakas, lieknus kamienus, retkarčiais praskrendančius paukščius ir man kilo viena maloni mintis - juk pušys yra visai tokios kaip ir žmonės! Kamieno apačioje jų šakos buvo plonos, sausos, nudžiuvusios, pranašaujančios mirtį, o viršuje - priešingai! Viršūnės žaliuoja net žiemą, jos išsikerojusios, gyvos, gražios ir pilnos. Tai priminė man žmonių svajones bei tikslus - vieni nuvysta, užsimiršta, o kiti pražysta, kitus mes įgyvendinam. Ir tam daug įtakos turi aplinkos poveikis - svajonės neretai nuvysta dėl to, kad jų vietą po saule užstoja kitų žmonių svajonės, kitų įtaka. Kaip vienų pušų viršūnės užstoja šviesą kitoms. Na ir išdrįskit pasakyti man, kad žmogui nereikia gamtos - ak, kaip gera vien ją stebėti! Ne vien gera, bet ir naudinga.

Harmonija sugrįžo, viskas vėl yra puiku. Aukso viduriukas, aukso viduriukas... Visada svarbu išlaikyti saiką. Nauji Metai kaip šventė man visiškai nieko nereiškia - ji dar komerciškesnė nei Kalėdos - bet ta naktis tarp seno ir naujo labai puikiai išreiškia simbolinę reikšmę. Viskas nauja, atverčiamas naujas lapas, net jeigu iš tiesų niekas nepasikeičia, bet, na, žmogus dėl to gali pasijusti geriau (bent psichologiškai), o tai juk nuostabu. Gali siekti tikslų, galvodamas, kad pradedi nuo nulio, gali užsibrėžti ir stengtis, o tai daryti tokio simbolio dėka tampa žymiai lengviau. Mano naujieji prasidėjo šiandien, nes jaučiu, kad šiandien kažkas pasikeitė. Susigrąžinau harmoniją ir ramybę. Einu tolyn, siekdama būti visokeriopai geresniu žmogumi. Tai ir yra esmė.

Esu beprotiškai dėkinga viskam ir visiems - gyvenimas toks neapsakomai fantastiškas...

Šrinė