Tarp meilės ir proto (arba Besibaigiant kovui)

Žmonės šypsosi ir sako man (gražius) žodžius,
Bet svarbiausia būna tai, ką tyliai kuždi Tu.

Ten, kažkur, net tiksliai nežinau kur (žmonės įprastai tai vadina širdimi), yra taip gera, taip jauku ir šilta, visai kaip vasarą gulint močiutės kaimo žalioje žolėje su smilgomis už ausų arba žvarbią dieną apsimuturiavus šiltais šalikais ir, su didžiuliu termosu arbatos, užsilipus ant nulinkusio medžio... Taip gera, taip jauku, kad net nereikia nieko sakyti - jums užtektų pažvelgti man į akis. Nors ne, net į jas nepažiūrėjus galima visą tai nusakyti - tokią būseną išduoda menkiausias ištartas žodis, rankos mostas, gestas ir tie tylūs bei nematomi į orą kylantys norai (it kokios vibracijos). Ak, kaip gera!..

Praėjo du mėnesiai, o šypsena ne tik kad nepasislėpė - su kiekviena diena ji įsižiebia vis labiau ir labiau (jei kada nors naktį besėdint lauke ant kokio stogo ar šiaip gerai leidžiant laiką su savomis mintimis jus kažkas akimirksnį apakins, žinokit, kad tai turbūt būsiu aš)!.. Aš nežinojau, kad viskas gali būti TAIP gerai, tik numaniau, kad laimė, ta tikroji, didžioji laimė, iš tiesų egzistuoja, kad žmonės gali nuoširdžiai mylėti ir kad tam nereikia jokių priežasčių... Svaigau dėl savo puikaus išgalvoto idealo (kuris būtent toks ir yra - išgalvotas (nors gal jis iš tiesų toks, nesupaistysi jau...), kuris gyvena itin harmoningai ir mano būčiai artimai, rašiau jam, kūriau, ilgėjausi, sapnavau ir svajingai skverbiausi naktimis pro ploną lango stiklą - į dangų, į dangų!- bet svarbiausia, kad aš tik troškau meilės, tos viską apimančios laimės ir gėrio ne tik sau, bet ir visiems aplinkiniams! Ir štai, pagaliau mano visą gyvenimą puoselėtos svajonės išsipildė! Gana netikėtu pavidalu, nelauktai - it koks eilinis praeivis, su kuriuo netyčia susiduri staigiai pasukęs už kampo - bet atkeliavo į mano glėbį su mažyčiu gėrio daigeliu, kuris jau išaugo ir su kiekviena diena vis plečiasi, vis kyla į gaivų gyvenimo orą su vieninteliu tikslu - gėriu. Nujaučiu, kaip naiviai visa tai skamba, bet aš tokia jau esu - negaliu netikėti gėriu ir jo galia, negaliu netikėti savimi ir tuo, kad viskas yra įmanoma. Ir visiems tiems, kurie, skaitydami šiuos žodžius, tik pavartys akimis galvodami kas aš per infantilus nesusipratimas, linkėčiau kada nors (kad ir šią akimirką!) visą tai patirti, atverti tas "aš viską žinau, manęs niekuo nenustebinsi, pasaulyje yra daug šūdo" akis ir pabandyti į viską pažiūrėti kiek... kitaip. Aš rimtai, požiūris kiekvieno mūsų gyvenime atlieka svarbų vaidmenį. Galbūt, jeigu dauguma žmonių į pasaulį žiūrėtų su meile (kad ir šiokiu tokiu naivumu), viskas pasidarytų žymiai geriau? Juk tuomet nekiltų minčių apie įvairius nusikaltimus... Na, juk taip! Viskas visada taip paprasta, taip sunku...

Eilinį kartą - tiesiog nuostabu. Viskas yra taip, kaip yra, kaip turi būti, ir viskas, dėl ko taip yra, yra nuostabu. Negaliu nesižavėti gyvenimu ir apskritai viskuo, kas egzistuoja, net jei žmogaus protas nesugeba suvokti, kodėl visa tai susikūrė ar kam viso to reikia. Kartais būna, kad pasineri į dienos vargus, darbus, džiaugsmus ir tiesiog darai viską, ką reikia daryti, lyg įsijauti į šiokį tokį, bet savo vaidmenį ir būni laimingas, bet taip pat būna, kad įprastomis aplinkybėmis netyčia slysteli viena nedorėlė mintis į šalį ir tu pradedi svaičioti apie gyvenimą, jo prasmę bei kitus įdomius dalykėlius, prisimindamas, jog tu pats esi tik maža šios beribės egzistencijos dalelė, ir pasijunti dar keleriopai laimingiau, nei jausdamas savo žemiškąjį darbų vaidmenį. Nežinau, kaip jūs, bet aš tokiomis akimirkomis dar geriau suprantu savo vietą ir būtį, nei įprastai. Tiesiog žinau - viskas taip yra ir turi būti, o kas už to slepiasi, mes vis tiek išsiaiškinsim. Galbūt mes ir taip viską žinom... Na, protas, net jei teoriškai nesiderina su meile, yra visai toks pat, kaip ir ji - beribis!.. Tai, beje, visai taip pat nuostabu.

“Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją, bet man atrodė, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir netikėjau, kad ji būtų tikras daiktas. Maniau, tai tiktai pasaka. O gal as ieškoti nemokėjau… Kol ji pati į mane neatėjo…”

-I. Šeinius

Aš jus myliu!
Aušrinė

P.S. Nuotraukos iš asmeninių analoginės fotografijos archyvų.