Dvi kojinės su puse - smirdi

Ech.

Nors ir velniai griebtų, gyvenimas vis tiek yra keistai nuostabus. Stebiuosi, kaip per vos kelis mėnesius sugebėjo pasikeisti mano rašymas - jaučiu, kad turiu kokią tai kitokią manierą. Nesu tikra, kuo ji kitokia. Jaučiu tik tiek, kad joje daugiau neaiškumo, nutylėjimų ir paslapčių - lyg rašyčiau slaptais rašmenimis tam tikriems žmonėms, lyg rašyčiau pati sau. Ateities sau. Be to, pasikeičiau ir pati aš. Pastebėjau, kad mano gyvenimas nuolat balansuoja ant aukso viduriuko ribos - būna, kai tam tikrą laiko tarpą esu tik gera, nuolat besišypsanti, gerai besimokanti mergaitė, bet po kiek laiko vis tiek ateina tas momentas, kai kažkas pasikeičia ir aš vėl tampu ta beprotiškai besitaškančia, visuomet besijuokiančia, paslaptingai besižvalgančia mergina. Nuo tada, kai pirmą kartą pasakiau sau, kad jau įžengiau į paauglystę, toks balansavimas vyko periodiškai - pamenu, kai dvi ar tris klases buvau visiškai pašėlusi mergina, o po to nusprendžiau, kad noriu būti tobulai harmoninga ir nepriekaištinga mergaitė, todėl dar dvejus su puse metų praleidau gana ramiai. O tada.. Tada buvau beveik pagavusi aukso viduriuką - tapau ir gera mergaite, ir pasileidėle vienu metu. Na, buvau ir tai, kas iš tiesų esu, ir tai, kas noriu būti. Vėliau vėl palinkau į meniškąjį nutrūktgalvišką gyvenimą, kuriame vis dar mirkstu. Jaučiu, kad viskas vyksta pagal mano norus - jei kažko trokštu, kažkas gyvenime ne taip, sugalvoju norą. Gal net jį užrašau. Ir tada visai nejučiomis jo siekiu. Net pati to nesuprantu, bet noras būna užkoduotas mano pasąmonėje ir aš jo žūt būt siekiu. Dabar man patinka taip, kaip yra, nors kartais pagalvoju, kad galėčiau vėl būti tobulesnė. Bet taip pat žinau, kad tai yra nuobodu. Todėl suprantu, kad man tinka taip, kaip yra. Iš tiesų tai turbūt vėl esu aukso viduriuke, bet net ir tą viduriuką galima patobulinti.

----

Mm mmm m m mmm m menas.
Šis fenomenas mano gyvenime viešpatauja kaip niekada anksčiau. Muzika, parodos, knygos, filmai, kūryba, scenarijai, įprasta veikla, fotografijos, koncertai, performancai - visur jaučiu meną ir jo galią. Aš esu menas. JIS yra menas. Būtent JIS į mano gyvenimą atnešė tiek daug šito gėrio. Mes vienas kitą suprantam, mes gi menininkai. Su tokia galia jaučiuosi visiškai neįveikiama. Būtent dėl meno pasikeitė ir mano požiūris į daugelį dalykų - jau net nereikia kalbėti apie tai, kaip pasikeičiau po įstojimo į nuostabiąją dailės gimnaziją. O dargi kiek pokyčių mano viduje įvyko per šiuos keturis su puse naujų metų mėnesius!. Tiek mažai laiko! O, ir kaip greitai jis teka! Kaip vanduo... Kaip upelis iš kalnų, skubantis pasiekti jūrą. O ko siekia laikas? Ką jis vis stengiasi pasiekti? Nežinau. Nė nenumanau. Tik žinau, kad jis kartais baigiasi. Todėl reikia jį išnaudoti, reikia pasiimti iš šio gyvenimo viską, kas tik įmanoma - patirtis, prisiminimus, beprotiškas naktis, juoką danguje, artimų žmonų jausmą šalia... Pasiimti ir atiduoti. Kai mirštam, juk netenkam net patys savęs. Toks suvokimas mane ramina.

Mmm, labai ramina.

Rytoj dar du egzaminai (patikros, lygio nustatymai - tegu vadina, kaip nori; man vis tiek egzaminai).
Praeis.

Aušrinė