Žavus gyvenimas

 

Tai tik eilinė diena. Eilinė nuostabi mano gyvenimo diena. Kaip ir visos kitos. Nors nevisai. Tai tik dar viena diena, kurios vakaras plaukia apmąstymų ir gyvenimo suvokimo upe. Taip, tai viena iš tų dienų, kai pagaliau jaučiuosi TIKRAI gyva, kai galiu visapusiškai džiaugtis, kai darau tai, ką noriu ir kai nesu priversta sukti galvą vien apie mokslus. Kai galiu ją pasukti ir dėl kitų dalykų. Koks minčių knibždėlynas mano galvoje... Kiek daug ten visko vyksta. Rašau, norėdama tai išlieti, bet kol kas dar nė žodžiu apie tai neužsiminiau. Mintys plaukia, muzika groja: ak, aš tiesiog laiminga...
Žaviuosi pasauliu. Gyvenimu ir žmonėmis. Vakar po pamokų likusią dienos dalį praleidau su geriausia drauge - aplankėm Žilinsko dailės galeriją, pavalgėm mūsų senoje geroje kavinėje (iš tiesų ta kavinė yra baras, bet mes gi pavalgyt ten einam - man būdinga viską daryti atvirkščiai), o po to dar ilgai tylėjom ir mėgavomės mūsų buvimu. Ta kavinė-baras yra super jauki vieta - tiesiog nuostabi - todėl ramybė, keisti jausmai, gerumas, minčių jūros atplaukia kiekvieną kartą ten užsukus. Tą dieną sėdėjau prie lango užsikėlusi kojas ant palangės ir žiūrėjau į įvairiai šviečiančius senamiesčio veidus. Kokie žmonės skirtingi! Kokie panašūs! Jūs neįsivaizduojat, kaip nuostabu, kaip įdomu ir gera tiesiog stebėti, kaip teka laikas, kaip eina žmonės, kaip vienus žmones keičia kiti ir kaip gera yra suprasti, kad vieną ar kitą veidą jau matei, jam beeinant priešinga kryptimi. Ta valanda, dvi, o gal dar ilgiau - nežinau, kaip ilgai mes ten buvom - praėjo taip, kad net nemoku aprašyti... Žinau, dabar puikiai suprantu, kodėl kai kurie žmonės mėgsta vieni sėdėti restoranuose, kavinėse, baruose prie langų ir tiesiog stebėti visą gyvenimą už lango. Tai savotiška atgaiva sielai, tai minčių upė. Ach...

Šiandiena prabėgo ne ką neprasčiau. Apie penktą valandą spontaniškai kartu su mama išsiruošėm į kelionę - nusprendėm važiuoti palei Nemuną. Buvo fantastiška! Kiek daug piliakalnių, gamtos, pilių, bažnyčių, mažų miestelių ir.. Nemuno. Mūsų Lietuvėlė yra nuostabi! Pirma stotelė buvo Vilkija - gražus miestelis! Labai labai gražus. Užsukom į etnografinį muziejų, bet ilgai neužsibuvom, nes darbo laikas jau buvo pasibaigęs. O tas žmogus, kuriam visas namelis priklauso toks geras, ramybė nuo jo dvelkia! Vien būnant name ir klausant jo šnektos pasidarė labai labai ramu... Būtinai atvažiuosiu ten dar kartą - kai muziejus dar dirbs ir tas žmogus galės viską papasakoti. Dar Vilkijoje atsiveria nuostabus vaizdas į Nemuną. Pasakiška...
Nuvažiavom iki Raudonės maždaug per visą kelionę. Apvaikščiojom piliakalnius ir šiaip kalnus, pabuvom gamtoje, gėrėjomės vaizdais ir juokiamės... Buvo smagu :) Ir ryt dar bus! Zyziau gal valandą mamos, kad važiuotume prie jūros ir nakvotume (mašinoje), bet nesutiko. Niekaip. Galiausiai aš užsiraukiau, bet po to kilo idėja, kad galim rytoj važiuoti į kokia Karklę, tai mama tik nusijuokė iš manęs: "Va tuo tu man ir patinki, kad esi optimistė". Jei netingėsim, anksti iš ryto keliausim. Aaaa!! Laukiu!

Gero vakarėlio!:)
~Aušrinė (jūsų gamtos vaikas)

P.S. Artėja mano gimtadienis. Vėl vyksiu su arkliais jodinėti! Yeee! Tai pati geriausia gimtadienio dovana :))
P.P.S. Nuotraukas kitame įraše įkelsiu - tiesiog negaliu nepasidalinti!