(Ne)saldi gyvenimo pusė

Kad ir kaip keista, bet šiandien ryte išsiruošiau į lauką pabėgioti.

Tikrai labai stebiuosi tokiu savo spontanišku sprendimu. Ir dar žiemą. Nors kokia čia žiema, pusė jos - kaip pavasaris... Dėl to man tik geriau, bet aš nebūčiau aš, jei tyliai manyje kažkas nešnibždėtų, jog tokie veiksniai - pirmieji žingsniai pasaulio pabaigos link. "Cha",- nusijuoksite jūs. "Apie kokią čia pasaulio pabaigą šnekama?". Ir aš sutinku su tuo, kad iki pasaulio pabaigos dar toli toli. Bet neišvengiamai peršasi mintis, kad visgi, ta baigtis kažkada įvyks.

Bet nėra dėl ko liūdėt, kaip tik į mano gyvenimą bando skverbtis džiugesio spinduliai, kuriuos vis užgožia žinios apie Ukrainą, prekybą žmonėmis ir panašūs dalykai. Net knyga, kurią šiuo metu skaitau ("Miegančių drugelių tvirtovė") pasakoja apie baisybes, kurios TIKRAI vyksta šiame pasaulyje. Baisiausia ir yra tada, kai suvoki, jog tai ne vaikiškos pasakos prieš miegą, o realybė. Vis dar bandau apsigobti stebuklingu apsiaustu ir tikėti, kad pasaulis yra gražus, bet, na, bent iš vienos pusės jis tikrai toks nėra.
Gana.

Toliau apie linksmesnius dalykus, nes taip ir depresiją prisijaukinti galima :D

Jei dar nematėt, pagaliau aš su savo geriausia drauge parašėm taip retai mūsų bloge pasirodantį naują įrašą. Nors mūsų blogas ir yra gana beverčių smailų rinkinys (rimtai, kiekvienas įrašas skęsta smailų jūroje), bet turiu pripažinti, kad jis man patinka! Man patinka rašyti kartu su geriausia drauge, būti laimingai ir džiaugtis gyvenimu :) O šis blogas kuo toliau, tuo labiau krenta į depresijos liūną. Gal tik kuriam laikui, nežinau. Gal praeis. Gal tik šiaip man čia užėjo. Bet kodėl tada čia rašau taip rimtai ir liūdnai, o į tą blogą - su šypsena, juoku ir džiaugsmu? Keista.
Kita vertus, ko aš čia liūdžiu? Dar prieš kelias akimirkas buvau išsišiepusi iki ausų. Nesuprantu.

Kitos naujienos:
Ar rašėt Lietuvos nacionalinį diktantą? Šiandien 11 valandą buvo galima eiti kažkur į viešumą ir rašyti kartu su kitais žmonėmis arba sėdėti namie(aš pasirinkau pastarąjį variantą :D) ir keverzoti klausantis lrt radijo. Pirmą kartą tokį rašiau. Man patiko. Nebuvo labai sunku, bet ir ne itin lengva. Dėl keleto sakinių iškilo klausimų, bet ar parašiau juos gerai, ar ne, sužinosiu praėjus trejetui dienų. Bus internete paskelbtas visas tekstas.
O kaip Jūs? Rašėt? Kaip sekėsi?? :))

Dar vienas dalykas:
Prieš savaitę mama kepė tokį labai skanų keksą, o aš bandžiau laimę minkydama cinamoninių bandelių tešlą. Tiesiog negaliu nepasidalinti rezultatais :)) Pirmą kartą kepiau bandeles ir, ko gero, pirmą kartą dariau mielinę tešlą! Bet skonis jų buvo iš ties dieviškas! Nors mano orkaitė ir nefunkcionavo taip, kaip turėtų normali orkaitė. Bet, kaip visada. Jos savybę gadinti tobulybę jau senai pastebėjau. Štaai tos grožybės:

Tiesa, grįžtant prie bėgiojimo: jis praėjo ne taip sklandžiai, kaip tikėjausi. Neišbėgau tiek, kiek planavau. Sarkastiškai: "Gal todėl, kad mano mokykloje nėra kūno kultūros?.." Bet aš taip lengvai nepasiduodu. Fizinę formą man palaikyti reikia verkiant. Neįsivaizduoju savęs praradusios savo gana stiprias rankas ir kojas. Pilvo preso jau nebematyt. Ot. Kaip aš mėgdavau varžytis, bėgime aplenkti net klasiokus ir apskritai visada dievindavau kūno kultūrą! O dabar tik darau mankštą. Ir retkarčiais rimčiau pasportuoju. Ahhhhh!!!! Norisi IŠSIRĖKTI!!!! Mano nugara krypsta, pečiai ne vienoj linijoj. Nežinau. Gal vis dėl to mesti tą mokyklą?.. Sunku apsispręsti. Ką mano vietoje darytumėt Jūs?

Vis dar,
~Aušrinė