Hairdresser

  Kaaaaip faina, kai sutinki kokį nors nepažįstamą žmogų ir su juo randi visiškai bendrą kalbą! Lyg tas asmuo - dalis tavęs. Pažįstamas. Kaip tu.
  Šiandien tai buvo kirpėja. Tiesa, buvau nuėjusi pas ją apsikirpti vasaros pabaigoj (žinau, retai lankausi kirpyklose :D), bet tuo metu man pasirodė, jog ji manęs nesupranta, tik nori išsikalbėti ir visai nesiklauso. Bet ji manęs klausėsi, ir per tris mėnesius manęs nepamiršo! Tai va, šį kartą vėl mane apkirpo ir mes apie tiek daug ką pakalbėjom. Kiek panašumų, panašių minčių, supratingumo. Labai keista.:) Ir tiek aš jos, tiek ji manęs nepamiršo. Keista. Manau, tikrai būna panašių sielų, kurios kartais susitinka, ir nors iš pirmo karto įspūdžio viena kitai nepalieka, tačiau įsimena, supranta, kad yra panašios.

  Plaukus pasitrumpinau LABAI. Jau seniai noriu plaukų iki pečių (du kartus buvau nusikirpusi, bet vis 'nelipdavo', atsiaugindavau), tai šį kartą priartėjau prie to noro. Ne visiškai trumpi, ilgesni nei iki pečių, bet tokio ilgio, kokio mano plaukai man atrodo gražiausi :) Ir labai keista dabar, nes iki šiol mano garbanos siekdavo bambą..:D
Labai džiaugiuosi!

 Jaučiuosi ta pati aš, kokia buvau seniau, nutrūktgalvė bei miela, su savo trumpučiais plaukais :)

Tiesą sakant, per daug mąstau apie praeitį. Lyginu dabartį su praeitimi.. Kai pakeičiau mokyklą, kaip viskas buvo naujoje aplinkoje, ir kaip yra dabar. Pasiilgstu tų laikų. Savo mąstymo. Savo pasaulėžiūros. Kai buvau visiškas vaikas, ieškojau tik draugystės, džiaugsmo, meilės ir teisybės. Kai pažindavau, stebėdavausi, na, tai darau ir dabar, bet vis labiau 'suaugiškėju'. Kita vertus, ne taip labai ir pasikeičiau. Tiesiog reikia paleisti praeitį. Tai jau buvo, gerai, kad tuo džiaugiuosi, bet man reikia daugiau gyventi čia ir dabar. Didžiumą laiko taip ir būna, bet pastarosiomis dienomis tai svajoju, tai žvelgiu į savo praeitį, tai kažko pasiilgstu, tai noriu kažko ateityje.. Arba pasimetu tarp savo pasaulių: tarps mokslų, šeimos, draugų ir sapnų. Labai dažnai sapnuoju keistus sapnus, o atsibudusi dar kelias dešimtis minučių peikėjuosi, kad suprasčiau, kur esu. Viskas maišosi, susipina, mano mintys... Joms turiu mažiau laiko. Seniau grįždavau namo apie antrą, trečią, dabar - penktą, šeštą. Seniau turėdavau marias laiko savo apmąstymas, suvokimams, o dabar tik darau darbus, skubu, kartojuosi pamokas ir vos kelis kartus per dieną susimąstau apie tai, apie ką seniau susimąstydavau trisdešimt kartų. Ech.

Paauglystė. Savęs ieškojimas. Žavus laikotarpis.

Jau jaučiu kylančią Kalėdų dvasią!

~Aušrinė