Kūrėjas kalbina save patį

Stebiu mane supančius žmones, stebiu save pačią. Analizuoju, darausi išvadas. Man visuomet patikdavo gilintis ir suprasti, visuomet iš visko noriu daugiau, nei atrodo, kad galiu gauti. Noriu, kad ir kiti gautų daugiau. Noriu, kad žmonės mąstytų.

---

Šiuo metu jaučiu rimtą kliūtį kūrybai - kaip aš galiu ką nors kurti, kol pati su savimi nesusitariu? Galvoje chaosėlis, laiko savianalizei maža, veiklų - daugiau, nei noriu pakelti. Norėčiau rašyti kažką, kuo didžiuočiausi - kaip seniau; norėčiau pasiduoti impulsams, bandyti ir eksperimentuoti. Trūksta tik impulsų. Jaučiuosi užslopinta neišanalizuotų jausenų, nuovargio, kitų žmonių primetamos netvarkos - ach, koks siaubingas jausmas kūrėjui akistatoje su savo kuriamo meno įrankiais kapituliuoti - neturiu iš savęs plaukiančios istorijos, nerandu kibirkščių; jaučiuosi vieniša ir išsunkta, gyvenimas susiredukavo iki buities, ne būties. Nebūtis, taip; beveik nebūtis.

---

Seniau šis interneto kampelis man nejučia nešdavo vidinę ramybę. Kai kažkas vykdavo, vienokia ar kitokia forma tai įprasmindavau tarp tokių pačių eilučių kaip ir šios; pakilus jausmas, įvykdyta užduotis, pajausta bent kruopelė savasties ir tos nežmoniškai kompleksiškos psichologijos. Žavu. Dabar tokių pajutimų per maža, man stinga informacijos apie pačią save. Turbūt reikėtų prisivyti. Jau reikia.

---

O, kaip norėčiau vėl būti tokia laisva, kaip kadaise. Manau, einu teisinga linkme.

2019, gyvenimas saloj