Bet tu nesugebi priimti kitų, Aušrine

Keli metai prabėgo svaičiojant kažką sau (o ir kitiems) apie laisvę, siekį nesiskaldyti bei kito(niškumo) priėmimą, bet, štai, pagaliau galiu pažvelgti į save iš šalies ir pasakyti:

- Bet tu nesugebi priimti kitų, Aušrine.

Gyvenimas vis dovanoja neįkainojamas patirtis - iš visų pusių! - ir jaučiuosi didžiai jam dėkinga; šių metų patirtys pagaliau man atskleidė, jog esu ne tokia jau ir lankti, kaip vaizduojuosi esanti. Tais retais kartais, kai rašyti tampa nebeįmanoma, surašliavoju kažką kitame plačiai naudojamame soc. tinkle ir jaučiuosi puikiausia savo versija, kokia tik gali būti - bet, o, kaip sunku tas iliuzijas susilankstyti ir įsidėti į galinę kelnių kišenę (palikti tik ateities Aušrinės pašaipiam šypsniui)! Tai, ką rašau, būna nuoširdu, nors ir netiesa. Tai veikiau norai, troškimai; soc. tinklai mums dovanoja galimybę išsikelti idealų savo paties vaizdinį ir nesąmoningai prie jo artėti (?). Daug rašiau apie tai, kaip mums visiems reikia būti atviriems ir lankstiems, bet pamažu pamažu supratau, kad esant realioms situacijoms pati sulūžtu dėl savo nelankstumo.

Esu gana kategoriška, turiu savo nuomonę ir nebijau jos reikšti. Jeigu atsiduriu kitokioje aplinkoje, aš visu kuo bandau kratytis naujų taisyklių - greičiau kitiems žmonėms primetu savas. Man labai daug kas nepatinka ir piktina VISUOSE žmonėse, su kuriais praleidžiu daugiau laiko. Natūralu, taip veikia žmonės. Tik ką tuomet reiškia atvirumas? Absurdą ir paradoksą?

Visi savo galvose esam sau patys nuostabiausi, teisiausi, geriausi ir turim pateisinimus kiekvienam savo veiksmui. Mūsų gyvenimo modelis visuomet geresnis. Net jeigu sakom priešingai, net jeigu kartais susižavim kitų gyvenimo modeliais, net jei būna liūdna ar savęs bodimės, giliai pasąmonėje esam suinteresuoti bet kokia kaina išlaikyti savo identitetą. Lankstumas bei atvirumas reikalauja būtent to identiteto aukos. Ar mes pajėgūs tą auką atiduoti, ar įmanoma priimti kiekvieną sutiktą žmogų tokį, koks jis yra?

O, aš nežinau, ar šitoks atvirumas nebūtų tik dar viena iliuzija. Galbūt viskas pasaulyje tėra daug persipynusių iliuzijų. Žinau tik tiek, kad ši iliuzija išgelbėtų žmoniją nuo daugybės nereikalingų mirčių, nemalonių situacijų, karų, išgelbėtų nuo negatyvių patirčių! Tad ar tikrai verta to siekti? Patirtys mus augina. Įvairovė žavi, iš įvairovės mes ir atėjom. Negali viskas būti tik gėlytės ir vaivorykštės.

~~~

Jau ilgokai gyvenu tokioje fazėje, kuomet tiek vienas, tiek kitas kraštutinumas persipina ir atrodo vienodai gerai. Atrodo, kad tai ne aukso vidurys, bet tiesiog visų dalykų samplaika. Ir kad būtent tai yra gražu. Chaosas. Galbūt viskas į tai ir susiveda - chaotiškumą. Gerai, kad turiu intenciją priimti kitus, bet savų pažiūrų neišsižadėsiu niekuomet. Tai mano indėlis į žmonijos chaosą. Mano puokštė. Geriausia, ką galiu padaryti - neprimesti savo spalvų kitiems.

O kol kas visa kita - tik iliuzija.

Užupis, 2018