Gyvenimas yra okei, nei daugiau nei mažiau
Prieš porą mėnesių Aira save nustebino ir ėmė minkyti tekstą. Maigė ji apie save ir jai tas tekstas visai maloniai lipo; na, žinot, po tiek laiko gali sunkiai sektis, bet viskas buvo okei, nei daugiau, nei mažiau. Nepasisekė vėliau. Žodžiai pasiklydo, ir net ne kietajame diske. Buvę nebuvę - kaip mintys.
Niekada negali būti tikras, kad tai nepasikartos, bet Aira bando dar kartą.
Šis kartas nesiseka. Aira sako, kad sėdėjimas prie tų pačių, prieš dešimt minučių parašytų žodžių ją varo į neviltį, o perniek nuėjusios keliasdešimt pastraipų vis dar žeidžia įkvėpimo gyslelę ir neleidžia jai atsitiesti. Ji norėtų parašyti tiksliai tai, ką pavyko išrutulioti prieš tuos keletą mėnesių, bet net jei būtų tai parašiusi ir ištrynusi dabar pat - nė už ką taip pat nebeparašytų. Tokia jau ji. Išgrynini, ir pamiršti. O tai, kas nepatiko, lieka. Et.
Aira jaučiasi pasimetusi. Pagaliau suaugusiųjų gyvenimas pasirodo kažin koks bergždžias, klampus it smala ir suterštas. Kažkada ji sakė sau ir kitiems, kad tikrai neatsidurs tokioje situacijoje, kai supras, jog tai, ką ji daro, jai nepatinka, bet liks daryti tai ir toliau. Kęsti per sukąstus dantis velniažin dėl ko - o net jei ir būtų dėl ko, dažniausiai tai tėra kvailai susigalvotos priežastys - ne jos būdui. Iš dalies ji teisi - taip ir nenutiko. Savo sudėtingą studijų padėtį apibūdintų kaip “amžinos atostogos metams”. Tačiau ji ne mažiau pasimetusi nei tieji (abiturientai, studentai, bedarbiai), su kuriais kalbėjo dar mokyklos metais.
Rudenimis, žiemomis ji serga depresija. Yra žmonių, kurie tirtančių veidų raumenų nebenulaiko išgirdę dar vieną žmogystą, įprastu balsu konstatuojančią, jog serga šia liga. Aira mano, kad jie ganėtinai siauro matymo lauko ir kad depresiją gali sau diagnozuoti pats, ypač, jei nemėgsti gydytojų bei gydymo įstaigų. Tikra tiesa, jog nemaža dalis žmonių į “profus” nesikreipia ir lieka be oficialaus ligos patvirtinimo, nesvarbu, sunki forma ar lengva. Tiesą pasakius, nelabai jai tas ir terūpi - ji žino, kaip keičiasi jos nuotaikos, žino, kad jai prisikirtų kažką panašaus į “sezoninę depresiją” ir jai to užtenka. Vitamino D trūkumas. Ha.
Jau kuris laikas ji suka smegeninę, kaip čia padarius, kad šiltuoju metu galėtų džiaugtis mylima Lietuva, o šaltuoju šildyti plunksneles kur nors svetur, kur vitaminas D liejasi per odos raštus. Gal kas nors išeis. O gal ateis.
Iš tiesų Aira yra gan keista žmogysta. Ciniškai naivi; egocentriška kinikė. Jos filosofijos skelbia ją esant neįtikėtinai laisvo mąstymo egzempliorių, tačiau kasdieniuose veiksmuose ji jaučia visus savo psichologinius susivaržymus. Aplinka neleidžia eiti gatve nesusiraukus? Kažkiek tiesos yra. Žmonių, kuriuos ji vadina nuostabiais, būry ji šypsos nuo ausies ligi ausies, o gal ir dar daugiau. Ji vis dar neišrado būdo tą vidinę palaimą išlaikyti visuomet su savimi, nepriklausomai nuo atšiaurių išgyvenimo sąlygų.
Ji susikuria uždraustų vaisių, idant galėtų apie juos svajoti beprasmėmis akimirkomis. Kadaise draudimai ją vežė - Airai patikdavo veikti ne pagal priimtinas normas. Suaugus draudžiamų dalykų bemaž nebeliko. Dabar ji ištisus metus svajoja pasimylėti su emociškai nestabiliu vyriškiu. Jis dvigubai už ją vyresnis, bet gamta juk tuo ir įdomi. Kadaise jis ją apšaukė. Dabar ji nori apšaukti jį.
Kartais Aira miegoti eina taip vėlai, kad ima girdėti rytinių paukščiukų treles - tuomet ji sako sau “I’m fucked” ir pro švintanti dangų stebi artėjančią vasarą. Pavasaris ją pabudino. Daugiau niekada nebesinori eit miegoti taip vėlai. Norisi tik keltis.
Aira žino, kad su pavasariu visada viskas pasidaro pakenčiama. Puiku. O, bet niekada dar ji neturėjo tokio nuostabaus pavasario. Laisvo nuo bereikšmių užduočių. Skirto jos mintims ir stebėjimams. Gaivinančio, gyvinančio. Dabar Aira supranta, kad buvo išsiilgusi nepriklausyti. Nuo laiko. Ji suvokia, kad pasaulis talpina savy beribes galimybes. Ji suvokia ir tai, kad geriausiai savas galimybes išnaudos tik ji pati.
Žmonės apsisunkina gyvenimus galvodami apie ateitį, apie pinigus, apkalbėdami kitus, tokius pat kaip jie patys. Žmonės pykstasi, mėgsta susiskaldyti, žmonės visumoje tikrai nedaug tesiskiria nuo avių bandos - juos lengva papirkti, lengva nukreipti, lengva įtikinti. Ir jie mekena. Vienas per kitą. Savo tiesas. Aira irgi skelbia savo tiesą, daug savo tiesų; bet man patinka jos sugebėjimas perprasti sistemą. Perprasti, o tuomet arba prisitaikyti, arba veikti priešingai. Prisitaiko ji itin retai, bet jau spėjo pastebėti, kad priešinimasis kai kurioms per amžių amžius atėjusioms normoms yra žalingas. Kartais tenka prisitaikyti. O kartai keisti(s).
Dabar yra gegužės vidurys ir Aira turi daug gyvybinės energijos.
Pulsuokit ir stiebkitės. Kartu.
Kai bus laikas, nuvyskit.
Paprasta.
Niekada negali būti tikras, kad tai nepasikartos, bet Aira bando dar kartą.
Šis kartas nesiseka. Aira sako, kad sėdėjimas prie tų pačių, prieš dešimt minučių parašytų žodžių ją varo į neviltį, o perniek nuėjusios keliasdešimt pastraipų vis dar žeidžia įkvėpimo gyslelę ir neleidžia jai atsitiesti. Ji norėtų parašyti tiksliai tai, ką pavyko išrutulioti prieš tuos keletą mėnesių, bet net jei būtų tai parašiusi ir ištrynusi dabar pat - nė už ką taip pat nebeparašytų. Tokia jau ji. Išgrynini, ir pamiršti. O tai, kas nepatiko, lieka. Et.
Aira jaučiasi pasimetusi. Pagaliau suaugusiųjų gyvenimas pasirodo kažin koks bergždžias, klampus it smala ir suterštas. Kažkada ji sakė sau ir kitiems, kad tikrai neatsidurs tokioje situacijoje, kai supras, jog tai, ką ji daro, jai nepatinka, bet liks daryti tai ir toliau. Kęsti per sukąstus dantis velniažin dėl ko - o net jei ir būtų dėl ko, dažniausiai tai tėra kvailai susigalvotos priežastys - ne jos būdui. Iš dalies ji teisi - taip ir nenutiko. Savo sudėtingą studijų padėtį apibūdintų kaip “amžinos atostogos metams”. Tačiau ji ne mažiau pasimetusi nei tieji (abiturientai, studentai, bedarbiai), su kuriais kalbėjo dar mokyklos metais.
Rudenimis, žiemomis ji serga depresija. Yra žmonių, kurie tirtančių veidų raumenų nebenulaiko išgirdę dar vieną žmogystą, įprastu balsu konstatuojančią, jog serga šia liga. Aira mano, kad jie ganėtinai siauro matymo lauko ir kad depresiją gali sau diagnozuoti pats, ypač, jei nemėgsti gydytojų bei gydymo įstaigų. Tikra tiesa, jog nemaža dalis žmonių į “profus” nesikreipia ir lieka be oficialaus ligos patvirtinimo, nesvarbu, sunki forma ar lengva. Tiesą pasakius, nelabai jai tas ir terūpi - ji žino, kaip keičiasi jos nuotaikos, žino, kad jai prisikirtų kažką panašaus į “sezoninę depresiją” ir jai to užtenka. Vitamino D trūkumas. Ha.
Jau kuris laikas ji suka smegeninę, kaip čia padarius, kad šiltuoju metu galėtų džiaugtis mylima Lietuva, o šaltuoju šildyti plunksneles kur nors svetur, kur vitaminas D liejasi per odos raštus. Gal kas nors išeis. O gal ateis.
Iš tiesų Aira yra gan keista žmogysta. Ciniškai naivi; egocentriška kinikė. Jos filosofijos skelbia ją esant neįtikėtinai laisvo mąstymo egzempliorių, tačiau kasdieniuose veiksmuose ji jaučia visus savo psichologinius susivaržymus. Aplinka neleidžia eiti gatve nesusiraukus? Kažkiek tiesos yra. Žmonių, kuriuos ji vadina nuostabiais, būry ji šypsos nuo ausies ligi ausies, o gal ir dar daugiau. Ji vis dar neišrado būdo tą vidinę palaimą išlaikyti visuomet su savimi, nepriklausomai nuo atšiaurių išgyvenimo sąlygų.
Ji susikuria uždraustų vaisių, idant galėtų apie juos svajoti beprasmėmis akimirkomis. Kadaise draudimai ją vežė - Airai patikdavo veikti ne pagal priimtinas normas. Suaugus draudžiamų dalykų bemaž nebeliko. Dabar ji ištisus metus svajoja pasimylėti su emociškai nestabiliu vyriškiu. Jis dvigubai už ją vyresnis, bet gamta juk tuo ir įdomi. Kadaise jis ją apšaukė. Dabar ji nori apšaukti jį.
Kartais Aira miegoti eina taip vėlai, kad ima girdėti rytinių paukščiukų treles - tuomet ji sako sau “I’m fucked” ir pro švintanti dangų stebi artėjančią vasarą. Pavasaris ją pabudino. Daugiau niekada nebesinori eit miegoti taip vėlai. Norisi tik keltis.
Aira žino, kad su pavasariu visada viskas pasidaro pakenčiama. Puiku. O, bet niekada dar ji neturėjo tokio nuostabaus pavasario. Laisvo nuo bereikšmių užduočių. Skirto jos mintims ir stebėjimams. Gaivinančio, gyvinančio. Dabar Aira supranta, kad buvo išsiilgusi nepriklausyti. Nuo laiko. Ji suvokia, kad pasaulis talpina savy beribes galimybes. Ji suvokia ir tai, kad geriausiai savas galimybes išnaudos tik ji pati.
Žmonės apsisunkina gyvenimus galvodami apie ateitį, apie pinigus, apkalbėdami kitus, tokius pat kaip jie patys. Žmonės pykstasi, mėgsta susiskaldyti, žmonės visumoje tikrai nedaug tesiskiria nuo avių bandos - juos lengva papirkti, lengva nukreipti, lengva įtikinti. Ir jie mekena. Vienas per kitą. Savo tiesas. Aira irgi skelbia savo tiesą, daug savo tiesų; bet man patinka jos sugebėjimas perprasti sistemą. Perprasti, o tuomet arba prisitaikyti, arba veikti priešingai. Prisitaiko ji itin retai, bet jau spėjo pastebėti, kad priešinimasis kai kurioms per amžių amžius atėjusioms normoms yra žalingas. Kartais tenka prisitaikyti. O kartai keisti(s).
Dabar yra gegužės vidurys ir Aira turi daug gyvybinės energijos.
Pulsuokit ir stiebkitės. Kartu.
Kai bus laikas, nuvyskit.
Paprasta.
 |
| Human Tetris - Things I Don't Need |
Komentarai
Rašyti komentarą