Socializacija

Jau trečia diena esu uždaryta su tuntu studentų vidury niekur (= vienos gatvės didumo kaime), ir tie studentai, tiesa, yra mano kursiokai. Nenorėjau čia važiuoti. Kaip ir jie visi. Bet. Man buvo įdomu. Per metus taip ir nesutikau kokio tikrai įdomaus žmogaus, su kuriuo galėčiau sukurti gilesnį ryšį. Šypsniai, malonūs pasikalbėjimai - taip, visa tai yra, bet tai tik paviršius. Kiekvieną kartą, kai ilgiau pabūnu atskirai nuo visų šitų žmonių ir savo universiteto ir nejučiom juos visus prisimenu, pasišiaušia plaukai... Taip, dailės gimnazijoje buvo šeima. Čia, tačiau, yra daugiau realybės.

Taigi, man buvo įdomu, ir iki šio momento visai mėgavausi šių, ne taip ir gerai pažįstamų žmonių, draugija. Mat esu ganėtinai užsibuvusi su R., man jo taip pilnai užtenka, nors ir suprantu, kad tai nėra gerai. Kad turiu bendrauti ir su kitais. Jau vien dėl to, kad tai yra naudinga, nes padeda susivokti. Ir vis tik iki tam tikro taško.

Supratau, kaip labai esu nutolusi nuo tūlus piliečius kankinančių kasdienybės problemų. Kiek daug šūdo R. išmetė iš mano gyvenimo. Kiek daug baimių, suvaržymų ir kompleksų nebeturiu ir galiu jaustis laisva. Neįtikėtinai keista gyventi keturiese viename barakinio tipo kambaryje, kurio dydis labai panašus į maniškį mažytį kambarėlį Vilniuje, kuriame vargstame su R. Turiu pasakyti, kad iki šio vakaro man tai visai patiko, kadangi buvo įdomu išanalizuoti, patirti, pamatyti, pabendrauti. Dabar jaučiuosi taip, kad iš jų jau pasiėmiau viską, ką galėjau pasiimti.

Vienu momentu suvokiau, kad tose temose, kurios taip aiškiai atskleidžia tų trijų merginų susivaržymus, kurių jos gal nė nesupranta, aš negalėčiau aiškiai, išmintingai ir be jokio teisimo, paniekos ar teigimo, kad kažko labai nekenčiu, išsakyti savo nuomonę ir tikėtis likti suprasta. Negalėčiau naudingai pasidalinti sava filosofija, kuri mane išlaisvina. Ir kad gebėjimas tai padaryti būtų puikus brandumo įrodymas. Kad galėčiau savimi didžiuotis ir priartėti prie to, kuo noriu būti.

Buvo įdomu, nes kilo šioks toks susinervinimo jausmas, bet šalia jo - protingas noras išmokti ramiai išsakyti save ir padėti visiems šitiems žmonėms atrasti laisvę. Parodyti ją ir suteikti šansą pasirinkti. Iš to, ką matau, nė ne visi klausia, bet tie, kurie klausia, nežino, ką daryti ir kaip pažiūrėti kitaip. Pletkai, kitų žmonių nuomonė, moralė, tradicijos ir kiti banalūs, pačių žmonių susigalvoti dalykai tų pačių žmonių kontroliavimui tapo norma. Kažkuo, kas negali būti kitaip. Bet taip, kaip man padėjo R., nes aš jo klausiausi, aš galėčiau padėti ir kitiems. O R. laisvas! Laisvesnis nei aš bei absoliuti dauguma žmonių. Su kiekviena minute vis stipriau jo pasiilgstu. Mes vienas kitą suprantam. Mes žiūrim laisvai ir nesigėdijam. Veikiam ir neapkalbam. Mums nieko nėra neįmanomo - nė nežinau, ar įmanoma jaustis dar geriau. Kai augi ir į viską žiūri tik kaip į absoliutų žaidimą. Vaidinimą, kuriame visi neišvengiamai pasirenkam savo rolę. Ir ją vaidinam. Galim pakeisti. Och, kaip gera tai turėti. Tai yra laisvė. Norėčiau mokėti gražiai ją suformuluoti ir kitiems. Norėčiau, kad jie turėtų platesnę pasaulėžiūrą, kad išmoktų suprasti kitus... Taip, kaip išmokau aš. Tiesa, tai buvo ir tebėra labai skaudu. Bet kai yra skaudu, gera, pikta, pavydu, miela, šilta, saldu, tamsu - kai yra visko, tik tada ir yra gerai. Kai gali patirti ir nuspręsti. Kai ką suvaldyti. Kai ką pasilikti. Stebėti ir augti.

Ačiū, R. Greitai pasimatysim. O dabar bandysiu rasti būdų paaiškint save kitiems. Tai, kas esu aš ir tai, kas esi tu, pastatė daugybė žmonių, bet daugiausia mudu abu. Manau, kad tai yra gražu. Kad esam laisvi. Ir kad tuo verta dalintis.

The Lumineers - Ophelia