nuo mon(i)ų

Aš pavargau nuo nuomonių. Visų nereikšmingų ir perdėtai reikšmingų, kišamų, pavargau nuo tų, kuriomis tikiu ir nuo tų, kurias tik priimu idant atrodyt brandžiai... idant neįžeisti? Pavargau girdėt žodžius, skirtingus žodžius, skirtingas nuomones, iš kurių kyla pykčiai, dėl kurių kovojama, dėl kurių marinama siela, kurios nė nėra, nes nežinau, ar ja tikėti, nežinau, kuo tikėti, nežinau... nes visko per daug.
Informacijos apstu, o kas yra tikra? Niekas nežino. Nebežino, kas tikra JAM, JAI, JIEMS. Gali aklai tikėti viena tiesa, savo tiesa, bet ar tai nebus kvaila? Tai apribojimas. Tavo paties. Gali netikėti niekuo, būk skeptikas! Ir.. nesugebėsi pasidėt net pamatų, nes idėjų per daug, per daug visko, kad galėtum išgryninti, nuo kur pradėta meluoti, ir ar tik ne nuo melo mūs kalba prasidėjo?
Jaučiu norą pabėgti, jaučiu norą rašyti, jaučiu norą medituoti. Nenoriu kitų nuomonių. Pavargau nuo to, pavargau jas priimti, pavargau rodyti savąją, net jei josios nebuvimą. Noriu žiūrėti į save. Noriu suprasti, kas esu. Ką galvoju. Kur mano pagrindas, kur mano tiesa. Kuo galiu visiškai absoliučiai neabejoti? Negaliu rasti nei vieno dalyko. Kad gyvenu, kad mirsiu, esu žmogus, kad man skauda - visa tai taip lengva nuneigti. Tobulas, nuolat tobulėjantis žmogaus protas davė daug galimybių, per daug. Įprasta rinktis kaip paprasčiau, nes realus kelias per sunkus. Jame nėra gairių. Nėra užuominų, patarimų, nėra prieš tai ėjusiųjų. Esi tik tu. Su savimi. Savo galvoje.
Dėl to man reikia meditacijos. Atsijungti nuo KITŲ nuomonių. Pavargau su jomis kovoti, pavargau jas priimti. Noriu klausyti savęs, o ne rėkti save kitiems. Pavargau nuo įvykių absurdiškumo, jaučiuosi užspausta. Užspeista. Tik ne visai į kampą. Ar galima įspeisti į atvirą lauką, kuriame būdamas nieko nematai aplink? Aš atviroje erdvėje. Galiu veikti. Dar nesu suvaržyta. Tikiu.
Man reikia medituoti. Tris dienas, penkias, savaitę, dešimt. Kuo ilgiau. A, priimk tinkamą sprendimą. Priimk tinkamą...

Aš pavargau nuo kitų nuomonių.