Apie atidėliojimus
2017-ieji, gruodžio 15-oji
barakas,
liūdna
(bet gera)
Žinau, kad dabar net ne ne pats netinkamiausias metas rašyti, bet tiesiog tam nė nėra laiko, ir visgi turiu pradėti. Rašau retai, per daug retai. Man to reikia. Šis intarpas tebūnie pažadas - pažadas sau šiandien ar rytoj atrasti laiko ir viską aprašyti. Yra ką.
Svarstau, kur plaukia mano gyvenimas? Ar vis tik pasroviui, ar prieš srovę? Tai, ką man duoda dienos - ar tai gerai? Juk viską vertinu tik iš savo perspektyvos. Taip, mąstau apie kitų žmonių perspektyvas, manausi net jas suprantanti, bet juk visas jas lygiai taip pat matau tik per savo perspektyvą.
Yra naujų pažinčių. Naujų potyrių. Naujų gyvenimo modelių. Ir troškimų. Noriu tai užrašyti, noriu, kad nepasimestų. Tik... dabar jau rengiuosi ir einu pro duris.
eii, kaip aš suprantu tave! nekenčiu atidėlioti dalykų, tačiau niekaip neprisiverčiu paimti užrašų knygutės ir viską tvarkingai surašyti, tai neturiu ką, tai tingiu, tai ranka greit pavargsta, tai gal rytoj parašysiu. o to rašymo vis dėlto labai reikia...
AtsakytiPanaikintimanau, jog plauki gera kryptimi, o ar pasroviui, ar prieš srovę - nesvarbu. sėkmės tau!
Man čia iš esmės juodas juodas periodas užėjęs (norisi sakyti "buvo!" - jau kapstausi, jau beveik ištrūkau..), turiu daug problemų ir žinau, kaip rašymas man padeda jas spręsti, kaip kūryba apskritai padeda, net nebūtina tiesiogiai visko analizuoti, bet kai ateina metas rašyti... Tai tiesiog nevyksta. Ir tai baugina. Nes pradeda kartotis ir kitose gyvenimo srityse.
PanaikintiPavyzdžiui, vis ketinu pralėkti pro savo mylimus tinklaraščius, vis ketinu kyštelti nosiuką pas tave, bet niekaip tas momentas neateina. Siaubas.