Apie vagystes (ir vaikystę)

Mano vagystės prasidėjo prieš keturiolika metų
Tuomet buvau darželyje
Nepamenu, kiek ilgai
Bet buvau

Turėjau pirmąją 'geriausią draugę'
Dabar ne tik jos veido, bet ir vardo nebepamenu
Ji išsikraustė užsienin turbūt man bebūnant penkerių
Bet aš spėjau šį tą padaryti

Tai prasidėjo pačioje vaikystėje
Kai valgydavau žolę
Ir mušdavau darželio berniukus
O mane dėl to tik bausdavo ir bausdavo
Gaudavau sėdėti ant suoliuko

Pamačiau kartą tos draugės plaukų segtuką
Pradžioje plaukuose
O paskui ir spintelėje
Tokį vienišą, paliktą

Jis buvo toks gražus, toks neįprastas -
Lyg ir gėlė, bet kokia tai fatališka
Per vidurį sporangė
Bet atrodė it numirėlio ranka
Atsimenu ir dabar
Nieko įspūdingo
Tik draugės veido atgamint nebesugebu

Nevaliojau atsispirti
Pirmiesiems, dar vaikiškiems kėslams
Godumui, grožio jausmui
Neradau savy jokios moralės
Jokių priekaištų
Kaip keturmetė
Tik akimirkos jausmas

Ir aš jį paėmiau
Niekam nerodžiau
Slėpiau ir slėpiausi
Ypač nuo mamos

O po dešimt metų
plius minus
Dėjau tą sagę į prisiminimų dėžę
Tarp dienoraščių,
kviečių varpų,
draugystės apyrankių,
plaukų sruogų,
laiškelių,
nuotraukų,
maikučių

Tai buvo simboliška
Jokių sąžinės priekaištų

Visai kaip dabar
Kai darau, kas, rodos, tinkama
Ir išeinu su nauju šaliku
Bei pakaba
Pro duris
Dėvėtų drabužių parduotuvės
Su nuolaida
Nesumokėjus